Shanti shanti Ladake

Vaizdas į Leho pilį

Gėda, kad taip apsileidau ir jau senokai nebeatnaujinau informacijos, tačiau tik šiek tiek... Manau, jūs mano vietoje būtumėte pasielgę panašiai dėl vienos labai paprastos priežasties - beartėjant mano kelionės finišui norėjosi 100 proc. išgyventi ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną akimirką. Tuo labiau, kad Ladake - Šiaurės Indijos regione, į kurį mes pačios pakliuvome vargais negalais labai dažnai nebūdavo ne tik kad labai labai lėto ir gan brangaus interneto, bet ir elektros. Iš pradžių tai šiek tiek nervino, nes negalėjom pakrauti iPod'o, kompiuterio, mėgautis karštu vandeniu duše, tačiau vėliau elektros dingimas mums buvo tik dar viena gera proga pasidžiaugti žvaigždėtu dangumi ir norais palydėti krintančias žvaigždes.



Mūsų grandiozinis planas patrekinti, apvažiuoti didžiausius ežerus ir kitus miestelius taip pat buvo pakeistas, kaip ir daugelis šios kelionės metu turėtų planų. Kasdieniai pokalbiai prie arbatos su draugiškais vietiniais mums buvo lyg inkaras, tad atsisakiusios kelionių po Ladaką dar ir atidėliojom išvykimo iš Leho datas.

Dalai Lamos gimtadienis





Didžiausias įvykis, ko gero, buvo Dalai Lamos gimtadienis liepos 6-ąją, kuris yra antra svarbiausia šventė po naujųjų metų. Ladakiečiai šiai progai grįžta iš studijų ar darbų iš visos Indijos ir šventei pradeda ruoštis dar iš vakaro. Didelėje pievelėje pastatomos palapinės, kurias užsiimti norintys gyventojai, atvyksta iš vakaro ir jose miega, kad ryte atskubėjusiems draugams ir giminaičiams su pilnais krepšiais maisto būtų kur įsikurti.





Iš to džiaugsmo, kad ir mes į tą gimtadienį papulsim taip gerai miegojom (iki to kelias naktis dėl aukščio tik prabūdraudavom), tad rytinę programą net ir pramiegojome, tačiau linksmybės tęsėsi visą dieną. Visai netikėtai ir pačios tapome programos dalimi. Prisijungusios prie tibetietiškus šokius trypiančios grupelės pievelės pakraštyje po kelių minučių atsipeikėjom, kad tame pakraštyje susirinko didžiulė minia, o mes atsidūrėme priešais ją nedidelės scenos viduryje.

Dalai Lamos gimtadienio dalyviai





href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhXisPlaKtHA-h270v77VdnNPmAhvSx9F63Ypsh7_LM7P5rQOmyz7RfYKROVhAD14yYRwKQ8f2Z3ttQhU8fIw-_xukKFAY7NCZO047kG1kDrNn5IHKRfXB7o5TctEXHFEdTquOhhqdWx-U/s1600/IMG_9581.jpg">



Be tibetietiškų šokių, dainų, vaidinimų budistine tematika, netrūko ir modernių šokių. Po palapine įsirengę diskoteką jaunieji tibetiečiai vietoj kojų kilnojimo tradiciniuose šokiuose, į viršų tiesė tik rankas, tačiau linksminosi iš širdies. Šalia buvo įsitaisę ir senoliai su mažyliais, ir vienuoliukai, iš tolo stebėdami jaunimo šėliones.





Nors ir buvo švenčiamas Dalai Lamos gimtadienis, diskoteką vienuoliai galėjo stebėti tik iš šono, tačiau jie suko ir suko ratus aplink "diskotekinę" palapinę. Net jei kai kurių akys buvo paslėptos po akiniais nuo saulės, matėsi, kad žvilgsniai krypsta link pasaulietiškų džiaugsmų. Iš tiesų, net ir vienuolynuose, kuriuos mes lankėm keletą dienų iš eilės, mažai sutikom atsidavusių vienuolių. Net ir vienuoliai, kaip dauguma Ladakiečių, svajoja apie išvažiavimą gyventi į Europą ar Ameriką. Vienuolio kelio pasirinkimas taip pat jau yra retenybė, o ne savaime suprantamas dalykas, tad dauguma vienuolynų yra pustuščiai ir veikia kaip muziejai, turintys savo lankymo valandas, pietų metą. Kuo daugiau vienuolynų lankėm, tuo labiau trūko Daramsaloj surasto Tsechokling vienuolyno, visada besišypsančių vienuolių bei aišku mūsų numylėto vienuolio Nymos, kuris visada atrasdavo laiko ilgiems pokalbiams apie budizmą ir gyvenimą prie arbatos.



Teatralizuotas blogųjų dvasių žudymas Phyang vienuolyno šventėje



Taip kad po šventės Phyang vienuolyne, kur persirengę vienuoliai teatrališkai žudė blogas dvasias, vienuolynų lankymą metėm. Na, o šventės nuotaikas galite pamatyti nuotraukose.





mažoji šventės dalyvė







Kai apžiūrėjom beveik visus aplink Lehą esančius vienuolynus persimetėm ant Shanti stupos. Tai viena iš 80 „Taikos šventyklų", kurias visame pasaulyje stato japonų vienuoliai, skleidžiantys taiką pasaulyje. Prie jos labiau nei bet kuriame vienuolyne buvo justi ramybė ir gera energija. nepabijojusios 500 laiptelių ten kopėm ne kartą - pasitikti saulės arba ją palydėti.





Saulėtekis ant Shanti stupos



Tiems, kam neužtenka 500 laiptelių link Shanti stupos

Visą kitą laiką taip pat leidom shanti ritmu. Mangai ir mankšta iš ryto, o paskui naujų draugų lankymas ir ilgi pokalbiai prie arbatos. Mažuoju Tibetu vadinamas Ladakas mums virto mažuoju Kašmyru, mat dauguma mūsų draugų buvo kilę iš ten.



Mūsų draugas ir meistriškas virtuvės šefas Ali

Porą vakarų buvome pakviestos net naminei vakarienei, o kiekvieną dieną mėgaudavomės nepaprasto skonio ir aromato kašmyrietiška arbata su kardamonu ir cinamonu, na bet didžiausias atradimas - kašmyrietiškas arbūzo valgymas su citrina ir laimu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma, tačiau kartą paragavusi supratau, kad kitaip arbūzo niekada nebevalgysiu. Patariu išmėginti! Supjaustom arbūzą gabaliukais, užspaudžiame gausiai laimo ir pabarstome druska. Skaniausia, kai arbūzas būna pastovėjęs bent kelias valandas šaldytuve. Niamy niamy!

Atgal į Indiją ir crazy keliones

Pakeliui į Lehą



Iš Delio oro uosto per deginantį karštį ir spūstis pakliuvus į autobusų stotį nejučia prisimeni kai kurių keliautojų Indijos iššifravimą – India - I will never do it again. Minios žmonių rėkia, kažkur skuba ar guli tarp dvokiančių šiukšlių. Vis dėlto, kai mes apdujusios nuo šoko, karščio ir tvaiko maklinėjom ieškodamos savo autobuso, atsirado vienas indusas, kuris nepatingėjo skirti mums laiko ir liepdamas sekti paskui jį sustabdė autobusą jau beišvažiuojantį ne tik iš stovėjimo vietos, bet iš autobusų stoties, įlaipino ir palinkėjo geros kelionės.
Autobuse vėl pasisekė. Pirmą kartą žmonių beveik nebuvo, tad galėjome patogiai išsitiesti ant trijų kėdžių, tačiau kad nebūtų per gerai, mūsų kaimynas kai tik jau pradėdavome snausti uždėdavo savo ranką ant pėdų ar ant blauzdų. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta, nes tik kai pakeldavau akis, jis ranką nuimdavo. Kai jau supratau, prasidėjo kova – jis uždeda ranką, aš jam gerą spyrį, bet ir tai jo neatbaidė. Tik po vieno tikrai galingo spyrio iš visos širdies ir kelių lietuviškų žodžių susiprato, tad po to kitą pusę nakties turėjau atkentėti tik dvi tamsoje šviečiančias akis. Laimei, paskutines valandas tas spoksančias akis užstojo šalia atsisėdęs kaimynas, suorganizavęs mūsų pasitikimą Manalyje ir nuolaidą viešbutyje. Neturint Lonely Planet ir noro po 15 valandų kelionės autobusu iš Delio tikrinti viešbučius, mums tai buvo didžiulė atgaiva. Apskritai, Manalis – tai yra ta Indija, kurios negalima nemylėti. Nuolat šniokščianti upė, švarus oras, malonūs žmonės, ramios gatvelės ir tą ramybę saugantys galingi kalnai.



ramus Manalis

Gaila, ta ramybe mėgavomės neilgai. Netyčia sutikom vieną tibetietį, važiuojantį į Lehą, tad išvažiavom anksčiau nei planavom, tačiau už pusę įprastos kainos, o mes ypač į kelionės pabaigą taupom. Dviejų parų kelionė bandant įveikti 500 km – ko gero įsimintiniausia mano gyvenime. Ją vis dar primena mėlynės ant kaktos, nes kai dėl nuolatinio purtymo nuslysdavo pagalvės, kaldavausi galva arba į diržų laikiklius, arba į langą.



Pusvalandis miego vietoj pietų

Kelias, kuris atidaromas tik nuo liepos keliems mėnesiams, į kelią nebuvo labai panašus, nelabai maloniai nuteikė ir kelionės pradžioje pamatyta nuo kalno nugarmėjusi mašina, tačiau vėliau vaizdai buvo tokie, kad miegoti ir nesinorėjo. Sniegu apkloti kalnai, kontrastuojantys su ryškiai mėlynu dangumi, kalnų upės neleido atitraukti akių.





Kartais atrodo vos vos pratilpdavome pro siaurą keliuką tarp kelių metrų sniego kalnus, kartais kirsdavome kalnų upelius nors ir ne visada iš pirmo karto. Viename užstrigome gerą pusvalandį. Man pasisekė, nes aš kaip lengviausios svorio kategorijos likau vairuoti mašinos, kai Rūta ir dar dvi ladakietės merginos kartu su vairuotoju bandė pastumti mašiną į kurią nors pusę.





su gelbėjimo komanda

Nepadėjo net ir dar porą į pagalbą atskubėjusių vyrukų, kurie mirko lediniame vandenyje kartu su mumis, bet veltui. Laimei, pro šalį važiavęs naujas džipas ištraukė mūsų gan stipriai pakrautą mašiniuką. Atrodė, nuotykių pirmai dienai užteko, tačiau nakvynė nomadų palapinėje buvo dar rimtesnis išbandymas. Palapinė nešildoma, tad prie minusinės temperatūros naktį, nepadėjo nė miegmaišis, nė kelios antklodės. Kaip užmigau susirietus į kamuoliuką, taip ir atsibudau.





nuolat besišypsanti palapinės šeimininkė

Kita vertus, šita nakvynė buvo ir viena linksmiausių. Palapinės šeimininkė nuolat lakstė aplinkui – tai ruošė arbatą, gamino makaroninius kleckus tradicinei tibetietiškai tukhpai, plovė indus, apkamšydavo mums kojas ir nuolat šypsojosi. Prie mūsų kompanijos prisijungė didžiulį laimės užtaisą besivežiojantys prancūzas Jurijus, tad juokas iš mūsų palapinės skardėjo visame Sarchu palapinių miestelyje.



ką tik iškeptas vairuotojas Tenzin ir prancūzas Jurijus

Kas kad nebuvo jokių patogumų, žvaigždės buvo taip arti, kad atrodė jos nusileido iš dangaus pasižiūrėti į mus ir švietė ryškiau nei kada nors gyvenime. Patekėjus saulei, įšalas iš kojų ir rankų pamažu traukėsi. Jei naktį spaudė šaltukas, ryte sušilo iki kokių 20 laipsnių, tad buvo galima jau ir nusiprausti, nes vakare nesinorėjo šlapinti nė piršto.



rytas Sarchu palapinių miestelyje



Mūsų džipui irgi nebivo lengva, dyzelis užšalo, tad vėlgi teko kviestis į pagalbą pravažiuojančią mašiną. Jų nebuvo daug, tačiau už kelių valandų sugebėjome papulti į kamštį iš pažiūros visai tuščiame kelyje.



saulė užšalusio dyzelio neužkūrė, teko prašyti pagalbos



kamštis

Bandėme apvažiuoti stovinčias krovinines mašinas, tačiau vietomis norėjosi šokti iš mašinos ir eiti pėsčiomis, nes mašinos ratai riedėjo milimetrų atstumu nuo šalia esančio skardžio. Net ir vairuotojo kakta rasojo nuo prakaito, nes, kaip išsiaiškinom, ši kelionė yra pirmoji jo gyvenime ir dar be teisių, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu mes apvažiavome visas kliūtis ir judėjome toliau. Dar sužinojome, kad šiuo džipu mūsų vairuotojas Tenzin važiuoja pirmą kartą prieš kelias dienas nusipirkęs ją Delyje, tad net nenustebau, kai pasigirdo kažkoks pokštelėjimas netoli mašinos ratų. Įvertinęs situaciją jis pasakė, kad galim važiuoti toliau, bet tik labai lėtai, nors mes ir taip judėjome vėžlio greičiu. Laimei, kelias paskutiniuosius šimtą kilometrų buvo daug geresnis, tad mes laimingai pasiekėme kelionės tikslą – Lehą.

Nepalas - nuo nusivylimo iki meilės

nepalietiškos šypsenos

Tik įvažiavus į Nepalą buvo apėmęs šioks toks nusivylimo jausmas – atrodė grįžom atgal į Indiją, į automobilių spūstis, pypinimus, šiukšlynus ir agresyvių tuk tukų, rikšų ir taksi vairuotojų šalį. Pirmoji naktis taip pat buvo įsimintina. Rūtą naktipiečiams pasirinko lovos blakės, tad antrą valandą nakties susikrovėme daiktus ir išėjome ieškoti kito viešbučio. Aš mielai būčiau miegojusi toliau, nes kelių įkandimų net nepajutau, bet, matyt, Rūtos kraujas buvo daug saldenis, tad ją dar ir dabar puošia daugybė įkandimų pėdsakų.



Kora aplink garsiąją Boudhanath stupą

Vis dėlto, artėjant išvykimo iš Nepalo datai, meilė Nepalui vis didėjo. Bijodamos įkandimų apsistojome viename geresnių Katmandu viešbučių, tad mėgavomės televizoriumi ir angliškais kanalais, vonia, kasdien tvarkomu kambariu, wi-fi ir nuostabia terasa. Ir už visa tai temokėjome 10 USD, nes Rūta sugebėjo nusiderėti kainą daugiau nei dvigubai.



nuo musu prabangaus viešbučio stogo



šokoladinės pagundos

Net jei visi nepaliečiai kaip susitarę tvirtino, kad jie, kitaip nei indai, neapgaudinėja turistų, realybė nėra tokia graži, tačiau žmonių, norinčių padėti nei išdurti sutikome daug daugiau. O labiausiai džiugino tai, kad Nepale, kitaip nei Indijoje, žmonės spokso ne agresyviai, o draugiškai ir šiltai.
Net jei vietiniuose autobusuose, kuriuose dažniausiai tenka sutikti pačius geriausius tautos reprezentatorius, Nepale važiuoti autobusais daug smagiau. Tiesa, jie irgi nepritaikyti europietiškam ūgiui, tačiau visada galima rezervuoti vietas ant stogo. Žinoma, tai reikalauja ypatingos atsargos. Žiopsoti važiuojant ant stogo nevalia – keliai vingiuoja ant skardžių, o elektros laidai yra ypatingai žemi.



ant autobuso stogo



šalia skardžio vingiuojantis kelias

Jei iš pradžių, iš Katmandu spūsčių norėjosi sprukti kuo toliau, geriau pavaikščiojus suradome ir labai ramių vietų. Patan rajone miestiečiai mėgavosi šventyklų teikiamu pavėsiu ir ramybe. Tiesa, turistus, norinčius patekti į vieną pagrindinių miesto aikščių apmokeestina, tačiau mūsų internacionalinei Katmandu šturmavimo komandai nusprendus nemokėti, į Patan bei į apmokestinamą Durbar aikštę patekome nemokamai pro aplinkines gatveles.



saldus miegas Patane



dalis internacionalinės komandos - olandė, japonas, aš, o brazilas už kadro

Žinoma, apmokestina nepaliečiai ir kalnus, tačiau čia mokėti tikrai yra už ką. Iš 10 aukščiausių pasaulio viršūnių net 7 ribojasi arba yra Nepale.



Daulagiri 8167 m

Kalnų grožiui sunku atsispirti - ar nutvieksti saulės, ar paslėpti debesų jie užkrečia meilės kalnams ir tuo pačiu visam Nepalui virusu. Žinoma, nuostabus maistas, sultingi mangai, kurių per dieną suvalgydavome mažiausiai po kilogramą, burnoje tirpstantys pyragai nėra pamiršti, tačiau į Nepalą tikrai grįšiu visų pirma dėl šypsenų ir dėl kalnų.