Prisijaukintas Bali

Vietiniame transporte - bemo

Vietoj planuotos vienos nakties Sanure praleidom iš viso septynias. Nėra jis kažkuo išskirtinis, tačiau tikriausiai kaip ir visur vieta tampa labai miela suradus geriausias avocado sultis, geriausias street food'o vietas, išmokus naudotis vietiniu transportu - bemo ir susipažinus su įdomiais žmonėmis. Grįžusios po Lombok salos netikėtai sutikom keistuolį Josefą, kuris mums dar vieną poemą parašė ir pasisiūlė pavairuoti mašiną, kurią išsinuomavom dienai. Tiesą sakant, po kelionės su suktuoju Romiu po Lombok salą, mielai būtumėm važiavusios dviese, tačiau pasirodė ne taip paprasta vairuoti džipuką priešinga kryptimi, nei kad esame įpratę. Be to, kad bėgiai kitoj pusėj, situaciją sunkino ir tai, kad pati pigiausia nuomojama mašina gesdavo negazuojant. Taigi, nusprendėm verčiau paklausyti jo nesibaigiančių istorijų, bet atsikratyti atsakomybės vairuoti. Pagal planą turėjom aplankyti rekomenduotą Virgin paplūdimį netoli Padangbai ir Balio pažibą Ubud, tačiau, kaip visada, planas buvo stipriai pakoreguotas.



Virgin :)

Net jei Virgin paplūdimys pasirodė seniai praradęs savo nekaltybę, užsibuvome jame daug ilgiau nei planavome. Jau pradedame išmokti atsiriboti nuo prekeivių, tad kelios valandos balto smėlio paplūdimyje, įsiterpusiame tarp lavos akmenų prabėgo greitai ir gan ramiai. Važiuodami link Ubudo sustojome nedideliame kaimelyje arbatos, tačiau strigome jame visam vakarui.



šypsenos

Pasisveikinę kone su kiekvienu kaimelio gyventoju arba bent jau su visais vaikais, buvom pakviestos pasižiūrėti rytojaus upačaros - šventės repetecijos. Kad ir kiek klausinėjom, bet taip ir nesupratom, kokia proga bus ta upačara. Žinojom tik, kad Indonezijoje švenčiama kiekviena proga. Upačaros rengiamos kai gimsta vaikai, kai jie pradeda eiti į mokyklą, kai žmonės tuokiasi, kai išsiskiria, kai miršta. Šventės rengiamos ir paprastesnėmis progomis – kai sodinami ryžiai, ruošiantis derliaus nuėmimui, po derliaus arba šiaip kokį laisvesnį savaitgalį.
Upačaros repeticija buvo tai, ko ieškojom visą laiką nuo atvažiavimo į Indoneziją. Reklamuojami tradiciniai vakarai įvairiuose turistams skirtuose restoranuose iš tolo kvepėjo komercija ir kiču, tad tokios galimybės net nesvarstėm. Šio kaimelio gyventojai gal ir nebuvo aukščiausio lygio muzikantai, tačiau jie grodami atidavė visą savo širdį. Būgnai, būgneliai, įvairaus dydžio į metalofoną panašūs instrumentai skleidė nepaprastai šiltą ir šviesią muziką. Negaliu numenkinti muzikantų meistriškumo, bet pabandžius pagroti susidarė įspūdis, kad instrumentai patys savaime skleidžia harmoningą melodiją.



Net nemokant groti gan sunku sugadinti jų skambesį.
Gan greitai prie muzikantų prisijungė šokėjai – iš pradžių vyrukai, o vėliau jau ir mūsų pažįstamos mergaitės, kurios visas kelias valandas, kol buvome kaimelyje nepaleido mūsų rankų ir buvo apspitusios mus ratu. Grakščių ir išlavintų jų judesių bei vibruojančios nuoširdžios energijos neužgožė net ir purvynas, kuriame jos šoko basos. Nereikėjo nei specialaus apšvietimo, nei scenos, nei specialių kostiumų, kad galėtum pajusti tradicinio indonezietiško šokio žavesį ir paslaptingumą.
Kaip pasakojo Josephas, tokiuose kaimeliuose šokėjos yra ypatingai vertinamos. Kaimai šokėjomis net rungtyniauja. Geriausios ir gražiausios šokėjos turi daugiausia šansų susirasti geriausius jaunikius ne tik savo, bet ir kaimyniniame kaime. Mergaitės pradeda šokti nuo šešių metų ir lavinasi kiekvieną dieną. Tuo nesunku patikėti pamačius, kaip užsiriečia dešimtmečių pirštai ir kaip mikliai jie juda. Išsiaiškinom, kad pirštų užrietimo kampas Indonezijoje atspindi šokėjos meistriškumą.



Pirštų rietimo pamoka



Išvažiavom iš kaimelio prisikrovusios visą džipuką šiltų šypsenų, apkabinimų ir teigiamos energijos. Bent jau iki šiol tai buvo geriausia mūsų kelionės Indonezijoje dalis ir net nė sekundei nepasigailėjom, kad nenuvykom į Ubud, Lovina ar dar kokią kitą „must see“. Vietoj to sutikom tikrus žmones ir išvydom tikras šypsenas mainais į savas. Manau, kad visą tą naktį pramiegojau besišypsodama. Negalėjau nusiimti tos šypsenos ir kitą rytą, kai ėjau pasitikti saulėtekio ir išsimaudyti. Paskutinę dieną Sanure išbandžiau ir tai, kuo Rūta mėgavosi jau nuo pat kelionės pradžios – plūduriavimą vandenyje. Nerealiai gera, o dar tiksliau senpurna (tobula)!!!!! O aš visą laiką stengiausi nesušlapinti galvos! Guliu ir šypsausi debesims, sakau ačiū Rūtai už primintą seniai pamirštą plūduriavimo jausmą ir po truputį bandau atsisveikinti su Baliu. Sunkoka...