Kalbantys Lombok debesys

Lietus - geriausias vaikų draugas

Keliavome per Lombok prabangiai – su išsinuomota mašina ir vairuotoju. Mokėjome irgi prabangiai – 150 Usd per dieną, tačiau į šią kainą įėjo ir benzinas ir du pradurti ratai neskaičiuojant gerokai apibraižytų mašinos šonų. Romi gerokai dūsavo ir inkštė rodydamas gan nemažas sąskaitas, tačiau mes tik dar kartą įsitikinome, kad kai nori tik gauti, kažkas ima ir atima. Ne paslaptis, kad Romi kaip ir jo mamelė bei praktiškai visi vietiniai į mus žiūrėjo kaip į vaikščiojančias kreditines korteles. Nenuostabu, kad dažniausiai mokėdavom daugiau nei vietiniai, tačiau ypač sunku būdavo sunku suprasti, kaip besišypsodami į akis į sąskaitą įpiešia daug didesnę kainą, nei nurodytą meniu, o parodžius klaidą nesivargina nė atsiprašyti. Netyčiniai sukčiavimai ar derybos Turkijoje atrodo kaip linksmas žaidimas palyginus su tuo, kas vyksta čia.

Net ir mūsų gidas, jei vienoj vietoj pavaišino mus kokosais (gavęs juos nemokamai iš draugo) kitoj vietoj susuka taip, kad mes sumokėtumėme už jo gėrimus. Derybose su vietiniais, vietoj to, kad padėtų gauti nuolaidą, taip pat dažniausiai dingsta palikdamas mus suktis iš padėties kaip išmanome. Tai suprantama, nes praktiškai visi viešbučiai, kuriuose apsistodavome per keturių dienų kelionę, priklausydavo jo pažįstamiems. Palikęs savo terapeuto darbą, Romi kartais jausdavosi darantis labai didelę malonę apsiėmęs mus pagloboti. Suprantama, jis nesijautė kaip eilinis vairuotojas, tad net jei su anglų kalba jis neturėjo problemų,bet kartais jos nesuprasdavo, kai mums prireikdavo staigiai ką nors nufotografuoti ar nusipirkti kokį nors kokosą. Beaiškinant, ko mes norim reikiamą vietą pravažiuodavom taip, kad ir pačios nebenorėdavom grįžti, o jis galų gale „supratęs“, ko norim, ramiai atsakydavo, kad surasim viską, ko reikia už kelių minučių, tačiau tos kelios minutės išsitęsdavo valandų valandas.

Kartą gal dešimšt minučių aiškinome, kad norim grįžti atgal į turgelį papildyti indonezietiškų saldainių atsargas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad indonezietiškų tradicinių saldainių, pagamintų iš įvairių vaisių ir ryžių, nupirko mums pats Romi. Uždėjom jam didelį pliusą, tačiau jis labai sumažėjo prašant apsisukti ir grįžti atgal. Vis dėlto, mes buvom atkaklios, nes Dodok saldainiai, pagaminti iš vaisių ir ryžių, vienbalsiu mūsų patyrusių „sladkaiežkų“ sutarimu gali lygiuotis su geriausiais pasaulio saldumynais.

Dar vieną didelį pliusą mūsų Romi uždėjom, kai mane išgelbėjo nuo nežmoniškai skausmingo kamanės dydžio skraidančio padaro įkandimo. Net jei paprastai aš kenčiu skausmą tyliai, bet po įkandimo rėkiau ir laksčiau kaip išprotėjusi, kol į pagalbą iš kito viešbučio galo atlėkė Romi. Iš jo veido apžiūrėjus įkandimo vietą, kuri pradėjo tinti akyse, supratau, kad man stipriai „pasisekė“, tačiau jis iščiulpė nuodus iš mano neplautos pėdos ir patepė kažkokių augalų sunka. Ir skausmas, ir patinimas atlėgo per kelias sekundes. Taip ir neišsiaiškinau, kas man įkando, bet supratau, kad nuodai būtų keliavę su krauju aukštyn į visą organizmą. Kad ir kaip buvo keista, bet Romi už šią greitąją pagalbą nepaprašė pinigų, nors šį kartą būčiau sumokėjusi ir pati.



Atokiame Lombok kampelyje vietinės moteriškės nepraleido progos apčiupinėti Rūtos...

Noras apsukti ir iš tavęs vienokiu ar kitokiu būdu pasipelnyti labiausiai temdė Lombok, o kartu ir visos Indonezijos aureolę. Žinoma, Lombok vakaruose sutikom nuoširdžių žmonių, kurių akyse vietoj skaitliukų degė smalsumas ir noras pačiupinėti mus, tačiau visi tie, kurie kalbėjo angliškai, arba prašė „donations“ arba kažką bandydavo įsiūlyti. Kartais sarongų ar apyrankių pardavėjai išdygdavo tarsi iš niekur visiškai tuščiame paplūdimyje, tačiau, laimei, vis dar galima surasti ir tokių vietų, kur tau niekas paprastai tariant neknisa proto. Gamta Indonezijoje tikrai nuostabi. Čia labai tinka posakis – darosi žalia akyse. Ryžių terasos ir visa augmenija tokia žalia, kad kartais pasičiupinėju ar tikrai nesu su akiniais, kurie iškraipo ar paryškina spalvas.



ryžių laukai

Aišku, negalima paminėti paplūdimių. Bent jau Lombok jų yra pačių įvairiausių, balto, juodo smėlio, su bangom, be bangų, su uolom ir t.t. Įspūdingiausi paplūdimiai Lombok pietuose. Garsiausias – Kuta paplūdimys, tačiau jei norisi išvengti susidūrimų su pardavėjais, geriausia važiuoti į Mawun. Mes buvome ten jau saulei leidžiantis, tad apart tolumoje rymančių žvejų nebuvo nė gyvos dvasios. Prisirėkavom besišokinėdamos per bangas iš visos širdies.


Taip pat vertas dėmesio Rinjani nacionalionis parkas. Jame populiariausi trekingai į Rinjani ugnikalanį, kuris yra antras aukščiausias kalnas visoje Indonezijoje, tačiau mes, kaip vandens mėgėjos, pasirinkome pasivaikščiojimą iki krioklių. Norint pasiekti antrąjį krioklį gali reikti gido, nes kelionė iki jo paslėpta tarp medžių, uolų ir apaugusių laiptų bei tiltelių, tačiau dėl to tik dar įdomesnė.



Kriokliukas Rinjani nacionaliniame parke

Krioklys nėra pats savaime kažkuo įspūdingas, tačiau stovint šalia jo apima ypatingas jausmas. Net jei po kelių minučių peršlampi nuo krintančios dulksnos, atrodo, kad galėtum čia praleisti visą dieną klausydamas krioklio šniokštimo. Gerai, kad mus lydėjo du šilti ir draugiški berniukai, net nepaprašę pinigų už palydą, tad jų vaikiškai smalsios ir kiekviename žingsnyje lydinčios akys neleido pasiduoti galingai krioklio hipnozei.



Na ir dar reikia išskirti nuostabius Lombok debesis. Jie kartais atsiranda tarsi iš nieko ir kaskart vis kitokios spalvos, tekstūros, formos ir kaskart pasakojantys vis kitas istorijas. Jei kartais būsite Lombok saloje, gali būti, kad jie papasakos apie dvi mergiotes, kurios be nuostabių Dodok saldainių iš Lombok salos išsivežė vieną mažą pūkuotą debesėlį, įkritusį į akies kamputį ir niekaip iš ten neiškrapšytą.