Šypsenos Malango apylinkėse
Į Denpasaro (Balio sostinė) autobusų stotį važiavome ieškoti autobuso į Surabają (Java) norėdamos pasiekti Bromo vulkaną, tačiau, kaip visada, planas nepavyko. Atsidūrėme Malange, nes šio autobuso vairuotojas pasirodė pats sąžiningiausias. Priešingai nei Surabajos krypties vairuotojai, jis ramiai aprodė mums tris skirtingo komforto ir kainų autobusus, tad neilgai pasvarsčiusios nusprendėm aplankyti Malangą, tuo labiau, kad kažkur skaitėm gerus kitų keliautojų atsiliepimus. Po 12 valandų kelionės ten ir atsidūrėm ir, trumpai atsipūtusios viešbutyje, iškeliavom apžiūrėti, kur mus atpūtė vėjas. Išklausiusios rekomendacijų, nusprendėm visų pirma ištrūkti iš miesto prie Coban Pelangi krioklių, ištekančių iš Bromo kalno. Nežinia kodėl, bet visą šią kelionę kažkokia nematoma jėga traukia mus prie krioklių.
Coban Pelangi kriokliukas
Jau ir taip kelionėje sunkiai suvokiama laiko sąvoka prie krioklių dar labiau praranda prasmę. Galingas krioklio ošimas ištirpdo nuolat apie save primenantį „ego“, o naikinanti srovė išplauna visas nereikalingas mintis ir bandydama išsiveržti laukan suranda tokias duris, apie kurių buvimą nežinojai nė pats. Įsitaisėm krioklio apžvalginėj aikštelėj šalia prekeivio, pasistačiusio savo kioskelį priešais pat krioklius, tačiau bandymas įtraukti jį į pokalbį pasirodė misija neįmanoma.
Krioklio užhipnotizuotas prekeivis
Kita vertus, džiaugėmės, kad tas žmogus iš viso kalbėjo, nes kiaurus metus diena iš dienos žiūrint į hipnotizuojantį krioklio vaizdą galima nesunkiai prarasti kalbos dovaną. Tuo labiau, kad žmonių, be mūsų ir kelių vietinių paauglių porelių, bandančių pasislėpti nuo pašalinių akių, nebuvo nė vieno. Net ir per visus šešis kilometrus nuo Ponokosumo kaimelio link krioklių ir atgal sutikome tik vietinio kaimelio gyventojus, triūsiančius kalnų šlaituose įtaisytuose daržuose. Jei einant į priekį sutikome vos keletą kaimelio gyventojų, tai grįžtant atgal mums pamojuoti į lauką išlįsdavo praktiškai visi namuose buvę gyventojai. Sunku būtų patikėti, kad šitas miestelis nematė turistų, tačiau būtent taip jautėmės, kai ir mažas, ir senas stengėsi paspausti ranką, sužinoti vardą, kiek mums metų ir iš kur mes keliaujam. Nors tai buvo standartiniai visų užduodami klausimai, skirtingai nei Balyje ar Lombok saloje, po jais vietoj noto kažką parduoti slėpėsi paprastas ir vaikiškas smalsumas.
Sveikinimai
Atrodė, kad vyko tarsi kokios varžybos ir vietiniai rinko taškus už mūsų šypsenas, ištartą „hello“, nufotogrofavimą arba nusifotografavimą kartu su mumis. Daugiausia taškų, matyt, gavo tie, kurie išdrįso pakviesti mus į svečius.
Drąsuolis, pakvietęs mus į svečius
Mes smalsumo vedamos labai nesispyriojom, nors dialogą surasti būdavo sunku. Vis dėlto, net ir nemokant kalbos buvo gan jauku. Paskutiniuosiuose namuose, o tiksliau jų terasoje, belaukdamos autobuso į miestą praleidom gerą pusvalandį tiesiog besišypsodami vienas kitam.
Kitą dieną tyrinėjom patį miestą, tačiau didžiausiai mūsų nuostabai per visą dieną pamatėm tik porą kolegų turistų, tačiau net du turizmo informacijos centrus – beveik kiekvienai turistų porai po vieną, neskaičiuojant daugybės paprastų miestiečių, kurie pamatę tavo pasimetusį žvilgsnį klausia, ar nereikia pagalbos. Vietinių autobusiukų vairuotojai nepasivargindavo sustoti ir aiškinti, kaip mums rasti reikiamą bemo nepaisydami savo keleivių. Važiuojant link krioklių turėjome pakeisti tris autobusus, tad jų vairuotojai mus perduodavo iš rankų į rankas ir be jokio bandymo nuplėšti iš mūsų daugiau nei iš vietinių.
Pats miestas be daugybės mečečių, bažnyčių ir skverų nebuvo kažkuo ypatingas, tačiau jis padovanojo mums tai, apie ką svajojom nuo pat atvažiavimo į Indoneziją – tradicinio šokio pamoką. Tai nebuvo individuali pamoka, tačiau netyčia pamačiusios šokti besimokančius jaunuolius paprašėm leidimo prisijungti. Rankų judesiai buvo sunkiai nukopijuojami, tačiau bent jau pagavom ritmą, supratom esminius laikysenos reikalavimus ir pajutom švelnias, tarsi vanduo liūliuojančias šokio vibracijas. Be šokių mus dar įsileido į tradicinių instrumentų salę, kurioje galėjau nevaržomai grajinti visais instrumentais iš eilės, tačiau šokis buvo geriausia mūsų kelionės dalis ir patirtis.
Tradicinių indonezietiškų šokių pamoka
Jis privertė labiau ištiesti nugarą net tempiant ant kupros nemažą backpackinę kuprinę ir prisiminti, kad esu moteris net jei neturiu aukštų kulnų, mėgstamų papuošalų, makiažo ir dėviu apsmukusius šortus. Stotyje pasigavus autobusą į Probolingo (tarpinę stotelę važiuojant link Bromo) net paprašiau autobuso vairuotojo pagalbos užkelti kuprinę, kai iki šiol susidoroti su savo kuprine pačiai buvo garbės reikalas. Šioj vietoj Rūta mane vėl lenkia, nes ji kiekvienoj stoty susiranda kuprinės nešiką, na bet geriau vėliau nei niekada :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą