Juokavom, kad Vang Vieng yra juodoji skylė, kur žmonės praranda laiko sąvoką ir vietoj kelių dienų užsibūna mėnesius, tačiau mums visas Laosas kaip juodoji skylė. Vietoj planuotų poros savaičių Laose keliaujam jau tris savaites. Tiksliau – ne keliaujam, o mėgaujamės. Net ir šiandien vietoj planuotos kelionės iš Nong Khiaw į Udom Xai, kur turėjom sėsti į autobusą, vežantį link Laoso - Kinijos sienos, paskutinę sekundę pasikeitėm bilietus ir įsėdom į autobusą, vežantį į Luan Prabangą. Iš dalies dėl to, kad iš ten važiuoja autobusai iki pat Kunming be persėdimų. Iš dalies dėl to, kad norisi dar kartą pajusti Luan Prabango jaukią ir kvapnią atmosferą, pabandyti atsiragauti mango kokteilių ir kitų pamėgtų skanėstų.
Vis dėlto, kelios dienos, praleistos Nong khiaw ir Muang Ngoi buvo vienos geriausių šitos kelionės dalių. Nong Khiaw mes, tradiciškai, aplankėme krioklius, pavadintus 100 vardu. Kaip ir sako pats jų pavadinimas, krioklys susideda iš daugybės mažų kriokliukų. Taigi, labiau buvo įspūdinga pati kelionė nei galutinis kelionės tikslas. Po valandos kelionės valtimi geras porą valandų keliavome per mažyčius kaimelius, ryžių laukus ir juose dirbančius kamiečius, džiungles, bridome per upelius ir upokšnius, lipome į kalną per daugybę kriokliukų, bandydamos išlaikyti balansą ant slidžių, vandens nugludintų akmenų, o kartais plaukte plaukdamos krioklių sudarytuose baseinuose. Ėjome kartu su dar aštuoniais sutiktais keliautojais ir su dviem gidais, kurie iš tiesų pravertė. Jie buvo ir virves paruošę sunkiausiose atkarpose, kai į kalną reikėjo lipti įsikibus į tarp medžių nutiestą virvę, o kai nereikėjo virvės, Rūtai ranką tiesė. Reikėjo nuolat žiūrėti ne tik, kur koją statai, bet stebėti, kas virš tavo galvos. Atlygis už visą “vargą” – vėsinantis krioklio dušas, prilygstantis masažui, ir laosietiški pietūs su nuostabiu vaizdu į kalnų slėnius. Pietums – kiaulienos troškinys, kurio savo noru neragavau, tačiau išbandžiau tradiciškai aštriai paruoštus makaronus, omletą su daržovėmis ir, aišku, “sticky rice” – lipnius ryžius, patiekiamus mažuose pintuose cilindro formos dėžutėse ir valgomus būtinai rankomis. Nustebau sužinojusi, kad ryžių lipnumas priklauso ne nuo jų virimo būdo, o nuo ryžių rūšies.
Po tokios kelionės kitą dieną norėjosi tik ilsėtis, tad Muang Gnoi kaimelis tam tiko kuo puikiausiai. Valanda kelio valtimi aukštyn prieš srovę ir mes jau gulėjome hamake viename iš kelių šio kaimelio viešbučių. Rankose knyga, prieš akis - Nam Ou upės ir kalnų vaizdai bei krykštaujančių vaikų garsai aplinkui – tobulas nieko neveikimas.
Šiame kaimelyje nėra kelių, elektra būna, tačiau ir tai ne visada nuo 7 iki 10 val. vakaro, savaime suprantama nėra nei interneto ar tokių patogumų kaip vėjelis kambaryje nekalbant apie kondicionierių. Net šalto vandens reikia gerai paieškoti, nes ne visos parduotuvės turi šaldytuvus. Vis dėlto, šis kaimelis turi tai, ko neturėjo iki šiol nė viena aplankyta vieta – milžiniškas drugelių kolonijas, kurios kartais nusėsdavo ant pakrančių kaip sniegas, o kartais sklandydavo baltais virpančiais ir lengvais debesimis. Bežiūrint į šiuos drugelių debesis, dalis tavo sielos taip pat pakildavo iš savo užkampių ir susiliedavo su šiuo virpėjimu atsikratydama sunkaus savo balasto. Vieną dieną drugelių kompanijoje praleidome geras kelias valandas, kai leidomes pasroviui su padangomis, tačiau vis tiek šiame kaimelyje geriausia buvo nieko neveikti – gulėti hamake arba riverside restorano terasoje kartu su šeima tapusiais keliautojais, atvažiavusiais tuo pačiu reisu, klausytis gitaros ir pusbalsiu šnekėtis, nes garsiai net nesinori. Garsiausi šiame kaimelyje gaidžiai, 6 ryto žadinę iš saldaus miego. Taigi, porą rytų, kaip dera, mankštą darydavome kartu su bundančiais kalnais, gamta ir aišku visais gyventojais. Tobula!
Civilizacijos visai netrūko, tačiau, kai įsėdome į vietinį autobusą, atvirą tuk tuko tipo sunkvežimiuką, nuotykių ieškotojos dvasia vėl prabudo. Kelios valandos kelio, iš pradžių sėdint ant pačio sunkvežimio krašto dulkių debesyje žadėjo nemažą nuotykį, tačiau sunkus buvo tik pirmas pusvalandis. Porą vietinių greitai išlipo, tad aš galėjau priglausti ir kitą savo užpakalio dalį, o Rūtai nuo pusiau gulimosios vietos ant žemės buvo pastatyta kėdė per vidurį. Tiesa, ji čiuožinėjo autobusiukui stabdant ar bėgėjantis, tačiau važiuoti buvo galima - maža treniruotė ptrieš paros kelionę į Kiniją.
P.s. Šitas įrašas parašytas prieš pat išvažiuojant iš Laoso, taigi jau gerokai pasenęs, nes mes jau ketvirta diena Kinijoje. Vis dėlto, Kinijoje blokuojami beveik visi blogų tinklalapiai kaip ir Facebook’as, tad įrašas jau buvo pasmerktas likti tik kompiuterio failuose kol atsirado galimybė išvysti dienos šviesą per ryšininkus kituose pasaulio kraštuose. Vis dėlto, artimiausias porą – tris savaites blogas gali būti apleistas, kol pakliūsim į Nepalą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą