Penkios dienelės Ko Phan Gan saloje pralėkė, kaip Rūta sako, su dirbtinu vėjeliu, kurį susikurdavome dumdamos su motoroleriu. Big boss pateisino savo vardą ir nepavedė mūsų nei kylant į stačius kalnelius, nei leidžiantis nuo jų.
Mūsų šaunusis big boss motoroleris
Kartais atrodydavo, kad leidžiamės visą amžinybę ir jau niekada nesustosim, tačiau stabdžiai, nuo ilgo leidimosi kartais užsikirsdavę, atlaikė iki pat pabaigos. Apvažiavom beveik visą salą ir nuostabius jos paplūdimius, kurie būtų dar nuostabesni jei būtų vandens. Dėl atoslūgio jūra buvo gerokai nusekusi, tad be kelių išimčių turkšdavom vandenyje kaip vaikai, atsisėdusios ant dugno. Labiausiai džiaugėmės nedidelėje įlankoje atrastu visiskai tuščiu paplūdimiu, galėjome ne tik atsigulti ant nugaros, bet ir paplūduriuoti besikalbant su debesimis.
Žinoma, vis dar mėgaujamės mangais ir kitais nuostabaus skonio vaisiais. Gal vaizdelis – ne pats estetiškiausias, tačiau nieko nėra maloniau, kai mangų sultys teka per barzdą ir rankas iki pat alkūnių. Iš tiesų, niekur kitur neteko ragauti tokių sultingų ir saldžių mangų, papajų, ananasų, drakoniukų ar greifruktų, o papajų ir arbūzų spalva tokia ryški, kad jie atrodo tarsi nudažyti.
Per barzdą varvantys mangai
Gatvės maistas - pats skaniausias
Be vaisių, bandom ir kitus tailandietiškos virtuvės gardėsius – krevetes, blynelius, karius ir daržovių troškinius, prie kurių gali antra tiek įsidėti šviežių daržovių, kurios guli ant kiekvieno stalo. Tai agurkai, šparaginės pupelės, įvairių salotų lapai ir dar įvairios nematytos daržovės. Sunku nepersivalgyti, tačiau vietos saldumynams vistiek atrasdavom. Numeris vienas – tako, iš kokosų ir kukurūzų padarytas gardėsis, įvyniotas į bananų lapus. Taip pat puikūs pyragėliai iš ryžių, žirnių, kokosų ir t.t. Galimybių piktnaudžiauti tikrai yra :)
Keistieji skanieji tako
Net jei tailandietišką maistą užskaitom 100 proc., su pačiais tailandiečiais bendros kalbos dar nerandame. Kol kas su mumis labiausiai draugauja tik gyvūnai. Glaudžiasi katinai, šunys gulasi ant kelio mums pravažiuojant, kalbantys paukščiai (ne papūgos) žadina kas rytą ir dar kažkokie dideli driežai leidžia keistus garsus. Kaip pasakojo, jie gyvena medžiuose arba mediniuose bungaluose, kokiame mes ir gyvenome, tad pagal garso stiprumą jautėm, kad tie gyviai kas dieną kraustosi arčiau mūsų.
Na o žmonės beveik nesišypso, nesileidžia į derybas ir domisi tavimi pagal sumą, kurią žadi išleisti. Leidžiantis link krioklio šalia gyvenantys žmonės nepasivargino perspėti, kad krioklys išdžiūvęs vien tik tam, kad mums grįžtant galėtų pasiūlyti pirkti gaivinančių gėrimų. tiesa, su kriokliais Tailande mums nesisekė, išdžiūvę buvo visi trys :)
Nelabai sekėsi ir su snorkelinimu. Nors bandžiau pirmą kartą, tačiau palyginus su Rūtos patirtimi, man sekėsi gan puikiai. Nepaisant to, kad man vis pribėgdavo vandens tai į nosį, tai į akis ar burną, pasimėgavau nuostabiomis geltonomis, žaliomis, mėlynomis žuvelėmis, spalvingais koralais ir rožėmis. Rūta, matyt, pasirinko ne tą kelią, tad beveik visą valandą praleido vietoje, kur vanduo tesiekė klubus. Tokioje vietoje nepaplauksi, nes kūnu praktiškai lieti koralus. Eiti basomis pavojinga, na o eiti su lastais – praktiškai neįmanoma, tad ji bandė pasimėgauti jūros gyvenimu įkišdama galvą į vandenį stovėdama. Dar ir dabar leipstam juokais tai prisiminusios ir nežinom, dar bandysim dar kartą. Bet kuriuo atveju, išbūti valandą apsižiojus vamzdelį nėra taip paprasta.
Mūsų nemokamas Wi-fi su baseinu
Daug geriau mums sekėsi su masažais ir su internetu. Nors internetas saloje pakankamai brangus – 10 lt už valandą, mums pasisekė surasti viešbutį ant jūros kranto su wi-fi ir didžiuliu baseinu, kuriuo leisdavo naudotis užsisakant maisto ar gėrimų. Kainos ten buvo kelis kartus didesnės nei gatvėje, tačiau sutaupydavome nemokėdamos už internetą. Be to, čia turėjome internetą su baseinu ir iš jo atsiveriančiu nuostabiu vaizdu į jūrą. Kaip ir visi vietiniai, jie labai nesidžiaugė mumis pamatę, kad nesiruošiam leisti daug pinigų, tačiau Rūta, kaip visada, susidraugavo su pagrindiniu administratoriu – vienu iš normaliausių sutiktų tailandiečių, tad paskutinius kelis vakarus jautėmės ten kaip namie. Nebesiūlydavo mums užsisakinėti ko nors ir net palikdavo mus vienas, kai restoranas užsidarydavo apie 10 val. vakaro.
Paskutinį vakarą praleidome dar ir su nuotykiais. Baseine vakarojo pora tailandiečių – 12 ir kokių 17 metų vaikai. Persimetę keliais sakiniais apie tai, iš kur mes, kokie mūsų vardai ir pan., vyresnysis vaikinukas beišeidamas paklausė laužyta anglų kalba „You I sex home?“. Vos nepaspringau nors ir buvau tikra, kad man pasigirdo, tačiau jis savo klausimą pakartojo dar kartą. Kadangi jie be kelių frazių, angliškai nešnekėjo, buvo lengva apsimesti nieko nesupratusiai. Vis dėlto, dar ilgainegalėjau atsipeikėti. Likau sužavėta vietinių paslaugumu. Matyt laikai, kai turistams rūpėjo šypsenos ir Tailandas buvo vadinamas šypsenų šalimim, seniai praėjo. Dabar turistams reikia sekso, bent jau taip atrodo matant beveik visus užsieniečius vyrus meiliai susikabinusius su tailandietėmis. Džiugu, kad ir vyrai nesnaudžia. Sekso šalies kartelė užkelta taip aukštai, kad norėdami ją išlaikyti turi stengtis kiekvienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą