Indonezija yra penkta šalis pasaulyje pagal savo gyventojų skaičių, tačiau tačiau tai
šalis apie kurią nelabai ką žinome. Iš visų 15000 salų tik vienintelė Bali šmėžuoja
reklaminėse kelionių brošiūrose, tačiau apie visas kitas gali išgirsti nebent per žinias kalbant apie cunamius, uraganus, vulkanų išsiveržimus arba bombų sprogimus. Iš tiesų, dėl karts nuo karto pasitaikančių ekstremistinių islamo fanatikų išpuolių, Indonezija vis dar priskiriama prie nesaugių ir pavojingų šalių keliauti, tačiau bent jau mes matėme šviesiąją šios šalies pusę, apgaubtą ne bombų, o paslaptingų dvasių, kuriomis tiki kiekvienas indonezietis budistas, induistas ar musulmonas.
Mūsų 16 dienų maršrutas: Denpasaras, Kuta, Sanur, Padangbai, Candidasa ir Bangli Balio saloje, skersai išilgai išvažinėta Lombok sala, Malangas, Probolingo, Cemoro Lawang, Yogyakarta ir Jakarta Javos saloje.
Tai visai nedaug palyginus su visa šalimi, tačiau priežasčių dalelę širdies skirti
Indonezijai tikrai yra:
Maistas
Sunku kalbėti apie mėsos asortimentą ir sultingumą, tačiau vegetarams – tai pats tikriausias rojus. Skaniausias ir šviežiausias maistas - gatvėje, kurioje gali rasti įvairiausių daržovių, patiekiamų su riešutų padažu (mano topas) arba įvairiausių blynelių su daržovėmis (Rūtos topas) ir vaisiais.
Gatvės maistas
Geriausias atradimas abiems – avokadų sultys, patiekiamos su šokoladu. Aišku, nebūtumėm mes, jei neišbandytumėme saldumynų. Be ko gero skaniausių pasaulyje Dodol saldainių iš ryžių, sirsak ir kitų vaisių, į skaniausių gardumynų sarašą pateko bahpia pathok pyragaičiai, įdaryti sūriu, pupelėmis, riešutais ir šokoladu. Žinoma, ne viskas rado kelią į mūsų širdį - keletas saldumynų keliavo į šiukšliadėžę, o pyragėliai su durianu tikriausiai visam laikui atgrasė nuo noro paragauti patį vaisių.
Saldumynai, keliavę į šiukšlių dėžę
Kėdutės gatvės restoranuose nepritaikytos mums, bet skanu!
Gyvas tradicinis menas
Yogyakartą tikrai verta kultūros sostinės vardo. Sienos, stulpai, vietinis transportas ir kitos viešos erdvės išmargintos įvairiausiais piešiniais neskaitant 2500 Sultono darbuotojų, kurie puoselėja tradicinį Indoneziečių meną iš kartos į kartą. Sunku net įsivaizduoti, kaip 10 kartų arba gamina tradicines lėles (puppetus), arba juos raižo, arba dažo, arba margina audinius batika, arba skambina tradiciniais instrumentais, arba piešia paveikslus ir t.t. ir pan.
Tradiciniai instrumentai
Pora - tradicinis piešinių motyvas
Iš vienos pusės tai labai palengvina gyvenimą, nes mes juk pusę savo gyvenimo ieškom savo kelio ir pašaukimo ir tai ne visada randam. Iš kitos pusės, visą gyvenimą daryti tą patį per tą patį skamba labai nuobodu, tačiau bent jau apie lėles mums pasakojęs Arya tikino, kad yra labai laimingas, galėdamas tęsti šeimos tradiciją ir įsigilinti į savo sritį. Jis nuo 5 metų dirba sultonui, o paklaustas apie savo svajonę kukliai atsako: “noriu, kad gyvenimas būtų paprastesnis ir žmonės džiaugtųsi mažais paprastais dalykais”. Na bet nukrypau nuo meno.
Arya: "mano svajonė paprasta, noriu išmokti džiaugtis mažais dalykais"
Ypač stebėtina tai, kad iš esmės musulmoniškoje šalyje, išskyrus vyraujantį induizmą Balyje, visas menas išplaukia iš induizmo ir budizmo religijų. Net ir garsiausi Indonezijos architektūriniai paminklai yra budistinė Burabudur ir induistinė Pranbatan šventykla. Wayang (puppets) yra taip pat vienas didžiausių induizmo ir budizmo palikimų. Šių tradicinių lėlių spektakliai dažniausiai atpasakoja Mahabharatos ir Ramajanos istorijas, kurios gali tęstis apie 10 valandų. Anksčiau tiek ir tęsdavosi šie spektakliai, kol dabar jie sutrumpėjo iki poros valandų, bandant apsaugoti turistus nuo nuobodžiavimo. Skirtingos istorijos vaidinamos siekiant apsaugoti derlių, kaimą ar žmogų. Wayang spektakliai atsirado prieš 3000 metų, suklestėjo XI a. ir iki XVII a. vystėsi iki tokio vaizdo, kokį matome dabar. Tiesa, dabar daug kur puppetai taupant laiką gaminami iš mdžio, o ne iš odos.
Tradicinės lėlės kūriamos iš medžio ir tai yra menas pats savaime. Vienos lėlės pagaminimas trunka apie 2-3 mėnesius.
Puppeto gimimas
Pirmiausia išpjaunama forma, tada su plaktukais išraižomos smulkios detalės, tuomet pridedamos judančios rankos ir viskas išdažoma. Lapo formos kayon atspindi medį arba gyvenimo kalną ir skirtingose scenose simbolizuoja dangų, vandenį, vėją, kliūtis, kalnus. Iš viso yra apie 350 figūrų ir kiekviena kultinė figūrėlė turi specifinę mistinę reikšmę. Net skirtingos spalvos turi savo reikšmę. Žalia simbolizuoja viltį, mėlyna – atvirą protą, balta – tyrumą ir pan.
Višnu lėlė, simbolizuojanti pusiausvyrą tarp kūrimo ir griovimo, tarp jausmų ir proto
Wayang lėlėmis spektaklyje manipuliuoja vienas žmogus – dalang. Dalang turi gebėti valdyti šimtus lėlių, kalbėti specifine senovine kalba, išgauti skirtingus lėlių garsus ir diriguoti gamelan orkestrui. Dalang, gamelan orkestrų muzikantai ar šokėjais, net ir turintys kitą pragyvenimo šaltinį, nustatytomis dienomis privalo dalyvauti sultono rūmuose ar muziejuje vykstančiuose pasirodymuose, daugiausia skirtuose turistams. Vis dėlto, kad ir kaip sveikintina atrodo sultono valia, vienas iš sultono darbuotojų Ari prasitarė, kad žmonės nėra patenkinti X sultonu, kuris vietoj buvimo dvasinio lyderiu renkasi politiką ir komerciją. Pasak jo, tai matydamas tarnystės atsisakė net dvasinis patarėjas, visada būdavęs sultono rūmuose. Ari taip pat pasakojo, kad sultoną pamatyti atsisakė ir vienas garbingiausių Indonezijos išminčių, kai šis panoro aplankyti jį kalnuose.
Žinoma, gal ir sunku X sultonui pralenkti mylimiausiąjį IX sultoną Hamengkubuwono, kuris užsitarnavo žmonių meilę iškovodomas nepriklausomybę nuo Olandijos. Yogyakarta 1946-1949 metais buvo šalies sostinė ir kai olandai 1948 m. okupavo sostinę, patriotiškasis sultonas užsirakino savo rūmuose - Kratone ir leido jais naudotis sukilėliams.
Visa ko priežastimi bent jau sultono darbuotojai laiko karalienę, kuri jaunystėje buvo modeliu. Jų nuomone, karalienės prioritetas grožiui ir išorei susilpnino karališkos šeimos tikėjimą ir dvasinį gyvenimą. Sultonas vis rečiau matosi su savo darbuotojais, vis mažiau domisi jų ir paprastų žmonių gyvenimu. Tai papasakojo žmonės, kurie neatrodo mėgstantys nuolat dėl ko nors bambėti, tačiau kaip ten bebūtų, sultonas vis dar tęsia meno puoselėjimo tradicijas, už ką ir esam jam dėkingos.
Grožis
Šokis ir moteriškumo pamokos
Klasikinis šokis taip pat patenka į meno skiltį, tačiau tai ne tik šokis ir menas, bet ir moteriškumo mokykla. Net sunku įsivaizduoti, kaip moteriškus vaidmenis ilgą laiką atlikdavo vyrai, kurie ir dabar mokosi ir vyrų, ir moterų vaidmenis. O gal ne šiaip sakoma, kad iš šono viskas matosi daug geriau. Bet kuriuo atveju šokyje atsiskleidžia ypatinga moters prigimtis – gebėjimas sukurti gyvybę, mylėti, atiduoti, tyliai kovoti ir, žinoma, būti mylimai. Šokiuose, kaip ir tradicinių lėlių spektakliuose, taip pat dažniausiai atpasakojomos Mahabharatos ir Ramajanos istorijos, tačiau man tai greičiau primena fėjų ir dvasių, apraizgiusių visą Indoneziją šokį. Dvasių, kurias reikia mokėti prisijaukinti.
Fėja
Vyrai
Jei Tailandas garsėja mergaitėmis, pasiruošusiomis praskaidrinti vyrų atostogas, tai Indonezija nenusileidžia vyrais. Tai rojus moteriškėms, išsiilgusioms jauno kūno ar tiesiog nuotykio. Turistiniuose miestuose pilna gerai sudėtų jaunuolių, aptempusių savo bicepsus marškinėliais, sarongą iškeitusių į šortus ir dienų dienas leidžiančių ant savo baikų. Jie siūlo tik transportą, bet yra pasiruošę išpildyti ir kitus tavo pageidavimus. Jei bet kur Europoje vyrai būtų laimingi užsisodinę merginą ant savo motociklo, tai čia priešingai – turi susimokėti pati. Jiems santykiai su baltaode, net jei tai vairuotojo ir keleivio santykiai, yra raktas į geresnį gyvenimą užsienyje. Paklausti, kodėl užsienyje jiems būtų geriau, jie net nelabai žino, ką ir atsakyti. Jie tiesiog tuo tiki ir nelabai gali dėl to pykti. Gali tik gailėtis, kad dėl naivios svajonės arba dėl madingų rūbų ar motorolerio parsiduoda moteriškėms, kurios nori „turėti“ gerą laiką. Viena kokių penkiasdešimties metų anglė, apsistojusi kukliame viešbytėlyje šalia mūsų su perpus jaunesniu indoneziečiu švytėte švytėjo. Buvo apgaubta dėmesiu, komplimentais ir kažkokiomis ypatingomis glamonėmis, nuo kurių kartais girdėdavome ją kikenant ir prašant sustoti. Iš pradžių net sunku būdavo atsakyti jai tokia pačia šypsena, kokia ji pasitikdavo mus, tačiau negi gali pykti, jei moteris nori mėgautis. Juk vyrams tai galima.
Madingas Balio jaunuolis
Gamta
Jei anksčiau manęs kas prašydavo vienu žodžiu apibūdinti Lietuvą, aš sakydavau, kad tai žalia šalis, tačiau tai, deja, nė iš tolo neprilygsta Indonezietiškoms spalvoms. Nuo tos žalumos net akis skauda, tačiau jei manęs kas paklaustų, koks yra geriausias matytas filmas, greičiausiai atsakyčiau, kad tai besikeičiantys nenusakomo žalumo ir su liniuote atmatuoti ryžių laukų ar palmių giraičių vaizdai, matomi važiuojant atokesniais Indonezijos salų keliais. Taip, kaip kažkas paryškino žalią spalvą, paryškino ir mėlyną jūroje ir danguje. Be to, visur galima rasti atokių paplūdimių, kuriuose gali plūduriuot ant nugaros ir vienut vienas kalbėtis su debesimis. Debesų ir plūduriavimo SPA Indonezijoje – nemokama jei tik moki tuo džiaugtis.
Mokėti džiaugtis paprastais dalykais – tai didžiausia Indonezijos pamoka.
Manau, kad Indonezijos tradicinis maistas
AtsakytiPanaikintiman labai patiktų! Dievinu daržoves, vaisius ir, žinoma, saldumynus :)