Su pirmąja Yogyakartos princese
Aplankiusios Bromo – vieną iš must see - Yogyakartą, garsiąją Broboduro ir Pranbatan šventyklomis galvojome aplenkti, tačiau Bromo papėdėje sutikti du vietiniai taip gražiai atsiliepė apie Yogyakartą, kad ten ir išvažiavome tą pačią dieną. Taigi, Cemoro Lawang – Probolingo – Yogyakarta užtruko 14 val. su sustojimais. Pirmąją atkarpą važiavome su vietiniais autobusiukais, o antrąją susigundėme važiuoti neva tai patogiu turistiniu minibusu. Rūta nelabai kaip jautėsi, tad pagalvojome, kad keliais litais brangesnis minibusas garantuos konfortą ir ramų miegą. Deja. Buvome girdėjusios apie beprotišką eismą Javoje 24 val. per parą, tačiau neįsivaizdavome, kad jis iš tiesų yra toks beprotiškas. Be to, nuolatiniai stabdymai mažame minibuse buvo juntami daug stipriau nei kad būtų jaučiami dideliame autobuse. Mes, kaip didesnės dar kažkaip laikėmės, tačiau viena nedidukė mergina kas kelias minutes autobusui stabdant čiuoždavo nuo kėdės į priekį. Rūta vieną kartą irgi nusirito nuo sėdynės, tad po to bandė miegoti į tarpą tarp kėdžių užkišusi ranką, kaip inkarą, sulaikantį nuo čiuožimo į priekį. Šiaip ne taip pasiekusios tikslą 6 valandą ryto kritom į lovą kaip negyvos, tačiau ilgai ilsėtis irg negalėjom. Viešbutyje pasakė, kad mūsų atvažiavimo dieną - vienintelę dieną visoje savaitėje Sultono rūmuose vyksta klasikinio šokio pasirodymai. Šokis mus domino labiausiai, tad po kelių valandų ten ir išjudėjom. Nežinau, kas mus paveikė – gal malonūs viešbutėlio savininkai, jų ir pirmųjų sutiktų vietinių šypsenos, bet tik išėjusios iš viešbučio į gatvę jautėmės kaip namie. Dar nebuvom nieko mačiusios, bet jau džiaugėmės, kad atvykom į Yogyakartą. Rytą laisvą kambarį, nes beveik visi pigieji viešbučiai buvo užimti, padėjęs susirasti vietinis vietoj to, kad paprašytų pinigų už pagalbą, iš tolo pamatęs mus šaukė „Lituania“ ir paskelbė tai visiems aplink rymantiems gyventojams ir prekeiviams, kurie po to taip pat mus sveikindavo iš toli. Bikšų vairuotojai, kurie visada būna patys įkyriausi ir šlykščiausi, irgi siūlė savo transportą kažkaip daug santūriau. Prekeiviai taip pat nesekė iš paskos, nes čia gatvės prekyba visų pirma buvo skirta vietiniams, o ne turistams. Gal to ir pakako, kad apimtų kažkoks geras jausmas. Ir tai buvo tik pradžia. Tik atsisėdusios stebėti šokio buvom užkalbintos dviejų simpatiškų merginų, kurios galiausiai pakvietė į svečius.
Klasikinis šokis
Po šokio užsikalbėjom su šokėjais ir jų palaikymo komanda porą valandų per kurias jie papasakojo apie šokio istoriją ir pasidalino savo pietumis bei tradiciniais saldumynais, kurių įdėjo dar ir neštis namo. Prie viso mums pasiprašius pakvietė užsukti į jų šokių repeticiją rytoj. To labiausiai troškom važiuodamos į Yogyakartą, tačiau repeticijoje taip ir neapsilankėm. Neapsilankėm, nes tuo metu buvom princesių šokio repeticijoj, bet apie viską iš pradžių.
Šokėja
Po šokių ir pokalbių tesėm ekskursiją po Sultono rūmus, kur buvom pakviestos apžiūrėti puppet‘ų – tradicinių lėlių dirbtuvių. Vėlgi užsišnekėjom apie porą valandų, nes sultonui dirbantys meistrai papasakojo istoriją ir pagrindinius charakterius.
Lėlių dirbtuvėse
Besikalbant kažkas timptelėjo Rūtą už liežuvio ir ji paklausė apie galimybę nusipirkti lėles. Nors šios lėlės netilpo į mūsų biudžetą su pirkiniais išėjome nepaprastai laimingos, kai pačiu paskutiniu momentu paklausėme gal žino kokį šokių mokytoją. Po kelių minučių mes jau sėdėjom ant motorolerių ir važiavome susitikti su mokytoja, kuri pasirodė besanti VIII Yogyakartos sultono anūkė Ibu Rak Sri Kadar Jat ir viena geriausių šokio mokytojų. 66-metų vis dar mokė Yogyakartos elitą ir net pačias princeses. Bekalbant apie pamokas, ji prasitarė, kad kitą dieną eis mokyti princesių į rūmus ir pasiūlė prisijungti. Tuo momentu galvojau, kad nukrisiu nuo lovos ant kurios sėdžiu. Sunku buvo net ištarti ką nors, nes buvo baisu buvo suprasti, kad mums gal tik pasigirdo.
Su VIII sultono anūke jos namuose
Kitą dieną jau prieš gerą valandą atsidūrėme pas tuos pačius lėlių kūrėjus, kurie pasisiūlė vėl nuvežti pas sultono anūkę, kad galėtumėm kartu su ja patekti į rūmus. Belaukiant apžiūrėjome daugybę nuotraukų, apdovanojimų ir tradicinių drabužių, kol sultono anūkės ir mūsų atvažiavo dar porą moteriškių, taip pat garsių šokio mokytojų. Nors visoms buvo jau virš šešiasdešimt, visos švytėjo ir degė gyvenimo džiaugsmu. Išklausinėjusios apie mus ir mūsų šalį išmokė, kaip indonezietiškai pasakyti „pabučiuok mane“. Jei kiti mus mokydavo tokių kasdieniškų žodžių, kaip „ačiū“, „valgyti“ arba „gerti“ šių moteriškių galvose, net ir uždengtose tradicinėmis musulmoniškomis skaromis, sukosi gan pasiutusios mintys. Kai įriedėjome pro vartus į sultono rūmus, ten jau buvo susirinkusios dar kelios mokytojos. Devynios šokėjos, iš kurių dvi princesės ir septynios geriausios šokių mokytojos vienai repeticijai. Nebuvom pasikausčiusios sultonų istorijoje, tad princeses atpažinom tik iš mūsų palydovių itin žemų nusilenkimų. Vis dėlto, vyriausioji iš penkių sultono dukterų – Pembayun Normalitasari - pati priėjo prie mūsų ir užmezgė pokalbį tarnams atnešus mums visoms arbatos. Šį kartą galbūt daugiau pasakojom apie save nei klausinėjom, tačiau gal dar iš to netikėjimo, kad esam tikrai sultono rūmuose, jautėmės labai įprastai ir gan jaukiai. Žinoma, ir maloniai besišypsanti bei gan lengvai bendraujanti princesė neleido įsitempti. Įgijusi aukštąjį verslo išsilavinimą Australijoje ir daug keliavusi po Europą ji elgėsi gan paprastai. Tik iš karališkos laikysenos ir judesių buvo galima suprasti, kad jos gyslomis teka kilmingas kraujas. Be to, kaip 38-erių metų ir dviejų vaikų mama ji atrodė itin gerai be jokio makiažo. Didžiai nuostabai, ji dirbo kaip dauguma Indonezijos moterų, tačiau, kas svarbiausia, tekėjo iš meilės. Gal tai ir buvo jos jaunystės paslaptis, o gal ir tradicinis klasikinis šokis, kurio mokosi nuo šešerių metų.
Pirmosios princesės priešakyje
Klasikinis Indoneziečių šokis – tai daugiau nei šokis. Tai šokis apie gyvenimą. Kaip vėliau išsiaiškinome, princesės kartu su dar septyniomis šokėjomis repetavo paties sultono sukurtą šokį, skirtą jo gimtadieniui, kuris turėjo būti švenčiamas po kelių dienų, ir jis buvo būtent apie gyvenimo cikliškumą. Net jei tai buvo naujas šokis, visi judesiai atitiko klasikinio šokio taisykles. Net jei moterims šokti buvo uždrausta iki pat XX a., kai šį draudimą panaikino IX sultonas ir vyrams sukūrė konkurenciją, šokis – yra tikra moteriškumo mokykla. Jis moko, kaip išlaukti tinkamo momento, kaip valdyti emocijas, kaip ramiai, bet užtikrintai parodyti, ko nori, ir aišku, kaip mylėti save bei būti mylimoms. Indonezietės tikrai moka mylėti save. Net ir paprastos kaimietės dirbdamos laukuose ar nešdamos žabus ant galvos niekur neskuba ir juda lėtais gracingais judesiais. Kilmingos moterys, be abejo, turėjo tik daugiau galimybių save prižiūrėti ir tai puikiai matėsi. Kuklus makiažas, sutvarkyti nagai ir prižiūrėtos pėdos. Padai atrodė stebėtinai švarūs ir minkšti atsižvelgiant į jų amžių ir tai, kad visur vaikštoma basomis. Na ir aišku, būdamos močiutės jos vis dar šoko! Taip pat negalėjau atsistebėti vienos iš šokėjų sūnumi, kuris daugiau nei tris valandas, kol truko šokio repeticija, ramiai stėbėjo mamą ir nė karto nebandė atitraukti jos dėmesio. Sunku būtų įsivaizduoti, kad koks dešimtmetis Lietuvoje taip gerbtų mamos laiką.
Garsiausios šokių mokytojos akylai stebi kiekvieną judesį
Įdomiausia buvo stebėti, kaip visos mokytojos stebėjo šokėjas ir vėliau išsakė pastabas – besijuokdamos, bejuokaudamos, besišypsodamos. Nežinojom, kokios tai pastabos, bet daugiausia dėmesio buvo skiriama princesėms, kurios be jokio išdidumo kartojo tam tikrus judesius kaip prašomos. Moterims baigus pamokas tą pačią sekundę kiemas prigužėjo prabangių automobilių, daugiausia džipų – susirinko vyrai, tarp kurių ir vyriausios princesės vyras. Pasisveikinęs su mumis, jis kartu su kitais vyrais prisėdo arbatos, kol moterys tęsė moteriškus pokalbius apie audinius ir sarongus pagrindiniam pasirodymui. Tuo tarpu mums pasitaikė galimybė paplepėti su antrąja princese – Kirono, kuri prisėdo prie mūsų pakvietusi vakarienės. Lyg ir buvo nepatogu, tačiau atsisakyti galimybės pavakarieniauti sultono rūmuose taip pat negalėjome. Vaišės – kasdieniškos, tačiau serviruotos kaip pridera labai prabangiai. Kokose virti ryžiai, įvairios šviežios ir troškintos daržovės, vištienos gabaliukai, Indonezijoje populiarūs krevečių čipsai ir niekur neragauti fantastiški padažai.
Sultono rūmų verandoje
Pamaloninusios gomurį ir papasakojusios apie Lietuvą bei mūsų kelionės nuotykius, atsisveikinome – prie vartų laukė mus atvažiavę pasiimti tie patys sultono darbuotojai, padėję čia pakliūti. Nors ir pačioms dar neįtikėtina, bet tobula!
Buvo tikrai smagu, tačiau net jei galėtumėme susikeisti vietomis su princesėmis, bent jau dabar to nenorėtumėm. Princesė Kirono prasitarė, kad jei tik galėtų, tikrai keliautų kaip mes. O mes tai galim!
Su abiem princesėmis ir mokytojomis po vakarienės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą