2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Tarp svogūnų ir kopūstų miegantis Bromo



Virs Bromo

Bromo, o tiksliau šalia jo esantį nedidelį kaimelį Cemoro Lawang pasiekėme iš vakaro, pasiruošusios kopti į kalną trečią valandą ryto. Aišku, buvo galimybė važiuoti su džipu arba keliauti ant arklių, tačiau nusprendėm apie 20 km pirmyn atgal įveikti pačios. Ir dėl biudžeto, ir dėl iššūkio. Abi priežastys pasiteisino. Pasirodė ne taip paprasta buvo žygiuoti su nedideliu prežektoriumi naktį. Net jei stengėmės eiti pagrindiniu keliu, matyt, išklydome, nes tas pagrindinis kelias baigėsi ir išsišakojo į mažus keliukus, vedančius į kalno viršūnę per įvairius bruzgynus ir juosmens dydžio krūmus. Žinodamos, kad dauguma iki Penanjakan kalno viršūnės, kur sutinkamas saulėtekis, važiuoja džipais, grįžome tris kartus pasitikrinti, ar tuo keliu einame. O grįžti tikrai nebuvo smagu, nes perniek nueidavo atstumas, kurį įveikdavom kopdamos į kalną. Kitų kelių taip ir neradom, tad apsvarsčiusios alternatyvas – ar grįžti į viešbutį ir imti džipą kitą rytą, ar kopti į kalną krūmais apaugusiu keliuku, nusprendėm taip lengvai nepasiduoti ir kopti pačios. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ėjom tryse su viena vokiete iš to pačio viešbučio, kuri visą kelią nuolat panikavo ir vis siūlydavo grįžti atgal. Lengviau nepasidarė net kai Rūta neištvėrusi paprašė jos patylėti. Lipo ji su mumis ir į kalną, tačiau burbėjo nesustodama. O ypatingai užsivedė, kai viename taške mes pačios nusprendėme sustoti ir palaukti saulės surastoje jaukioje vietelėje, aišku, jei apskritai galima surasti jaukią vietą ant skardžio. Suvokėme, kad karstytis ant skardžior ir ant nuo lietaus slidžios žemės nėra taip labai saugu, tad vokietukė nepraleido progos pasakyti, kad ji buvo teisi visą laiką, manydama, kad einame ne tuo keliu.



Pro debesis

Teisi ar neteisi, bet nebuvo ko liūdėti, nes pro debesų kraštą pradėjo lįsti saulė nudažydama dangų įvairiomis spalvomis. Žinoma, gal ant kalno, o ne pusiaukėlėje vaizdas būtų dar įspūdingesnis, tačiau mes sugebėjom pasitenkinti ir tiesiog įspūdingu vaizdu, kai Brigita vis dar burbėdama ir ieškodama teisybės nusprendė lipti žemyn. Na ir ačiū dievui. Vėl grįžo ramybė ir galėjom mėgautis kas sekundę besikeičiančiais vaizdais tyliai.



Ant debesų

Žemyn leidomės su dainomis. Graužė šiek tiek sąžinė, kad mokame tik priedainius, tačiau lietuviškos dainos ir šalia augančių svogūnų kvapas perkėlė į tėvynę. Tik aplink tūnantys vulkanai neįsipaišė į tradicinį lietuvišką vaizdelį.



Tarp svogūnų įsitaisęs Bromo

Ir basliai, kurių viršūnės, nudažytos raudonai priminė scenas iš filmo, kur ant panašių strypų būdavo pamaunami įtartini atvykėliai.



Nejaukūs basliai

Na bet svogūnų ir kopūstų laukuose triūsiantys gyventojai mums šypsojosi ir teikė dovanas – kopūstus.



Net jei tai kopūstai, dovanotam arkliui i dantis neziurima :)

Besidžiaugdamos praėjome savo viešbutėlį, kurį buvome mačios tik nakties šviesoje, ir ne tai, kad praėjome, bet nukeliavome dar kokius 3 kilometrus tarsi būtų mažai jau keliolikos įveiktų. Po to tuos tris dar vėl užlipome į kalną ir šiek tiek atsipūtusios išsiruošėme į kraterį šalia Bromo kalno. Šį kartą apie transportą iki kraterio jau pačios svajojome. Norėjome sutaupyti laiko ir tą pačią dieną išvažiuoti, o iš kitos pusės kojelės po keliolikos kilometrų jau gerokai drebėjo. Motociklų vairuotojų kainos prasidėjo nuo 10 dolerių, tačiau pavyko nusiderėti beveik iki 2. Kai susikirtom dėl pusės dolerio, mes jau buvome benueinančios, tačiau po kelių minučių du vairuotojai pasivijo sutikdami su mūsų kaina. Tuomet mes iš principo nusiderėjome dar šiek tiek ir linksmai nurūkome link šnypščiančio kraterio. Laiką, kurį sutaupėme važiuodamos link kraterio motoroleriais išnaudojome daug įdomiau – ant kiekvieno laiptelio paeiliui išsakėme po norą ar pozityvią mintį. To tarp mūsų norų nebuvo, bet porą žioplių, susidomėjusių, ką mes čia darome, lydėjo mus beveik visą laiką iki pat viršaus ir vis bandė parduoti mums gėles. Matyt ryškiai neišgirdo mūsų noro, kad vyrai mums dovanotų gelės! Iš tolo ramiai rūkstantis krateris neatrodė toks jaukus jo viršuje. Net jei vienoje pusėje buvo įrengta tvorelė, didžioji dalis kraterio buvo atvira.



Kraterio ryklė

Kaip vėliau pasakojo viena olandė viešbutyje pasakojo, kad prieš kelias savaites vienas užsienietis, užsižiūrėjęs į kraterį nugarmėjo į apačią ir, deja, iš ten nebegrįžo. To nežinojome, tačiau atsipalaiduoti šalia tokios jėgos nesinorėjo. Vietiniai pasakojo, kad šis krateris paskutinį kartą buvo išsiveržęs prieš kelerius metus, tad buvo aišku, kad jis gali išsiveržti vėl bet kurią sekundę, tad nenorėdamos pažadinti kraterio dievo tyliai nusileidome žemyn.



Zalias ir taikus Bromo kaimynas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą