Mylimiausios Luang Prabango gėlės
Kelionė iš Vang Viengo į Luang Prabangą - buvusią Laoso sostinę truko 6 valandas ir tai buvo pati gražiausia kelionė mano gyvenime. Tiesa, buvo nelengva, nes autobusas pastoviai lingavo kildamas aukštyn siaurais serpantinais, tačiau tai buvo vienas iš tų retų kartų, kai nenorėjau, kad kelionė baigtųsi. Keliukas vingiavo tarp vienas už kitą gražesnių kalnų, kurie atrodė tarsi gyvi – vienas rąžėsi, kitas žvelgė į saulę, trečias ramiai tupėjo, dar kitas tarsi ruošėsi šuoliui į viršų.
Rytinė aukojimo vienuoliams ceremonija
saulėlydis Luang Prabange
Gyvas ir nuolat besikeičiantis atrodo ir pats Luang Prabangas – viena pagrindinių gatvių atrodo neatpažįstamai skirtingu paros metu – saulei tekant ja keliauja vienuoliai rinkdami iš žmonių aukas, saulei pakilus žiba paauksuoti Karaliaus rūmų stogai, saulei leidžiantis šurmuliuoja turgus, o naktį, tiksliau po 10 val. vakaro kai viskas užsidaro, galima pasinerti į tylą ir tirštą jazminų bei kitų nuostabių gėlių kvapų jūrą ir pasiklausyti, ką kalba ant Phon si kalvos gyvenančios dvasios. (Tik nesumaišykite jų su vištomis, kurios ant tos kalvos laipioja po medžius!)
vištos medžiuose
preciziškai išdėliotos skarelės taip pat vertos meno kūrinio vardo
šalia buvusių karališkųjų rūmų kas vakarą šurmuliuojantis turgus
Jei iš pradžių, Laoso žmonių tikėjimas, kad visur knibžda dvasios, atrodė daugiau kaip iš senovės atkeliavęs prietaras, dabar tuo negali netikėti ypač pabuvus kalnuose ar jų olose arba išgirdus, kaip apie jas kalba patys Laoso gyventojai. Mūsų dramblių trekinimo gidas Herlor prasitarė, kad negalėjo tęsti kareivio tarnybos, nes būdamas prie Laoso – Tailando sienos, kur buvo pralieta daug kraujo, nuolat girdėdavo kenčiančius dvasių pagalbos šauksmus. Jei taip prabiltų kareivis Lietuvoje jis greičiausiai būtų įvilktas į baltą chalatą, tačiau Laose tai yra visiškai natūralu.
Gidas Herlor
Tikėtina, kad Luang Prabange gyvena gerosios dvasios, nes nė jokiam kitam mieste nemačiau tiek daug įvairiausių šventyklų, vienuolynų ir gėlių.
gyvenimo medis seniausiame vienuolyne
seniausiame Wat Xiengthong vienuolyne
Tai vienas gražiausių matytų miestų, tad nenuostabu, kad jis įtrauktas į saugomų Unesco objektų sąrašą. Dviejų ar trijų aukštų prancūziško stiliaus namukai, apsodinti gėlėmis, siauros ir tylios gatvelės, ramiai tekantis Mekongas – viskas susilieja į vieną didelį ir gražų paveikslą. Ir aišku, visai ne pigų.
gėlėm išpuoštos gatvelės
Mekongu
Ypač brangios įvairios pramogos, tačiau leidom sau prabangą už 25 USD užsisakyti ekskursiją – pasivaikščiojimą su drambliais.
Laosas kadaise buvo vadinamas milijono dramblių valstybe, tačiau dabar jų tėra likę 2000. Visi jie dabar gyvena stovyklose ar rezervaruose, nes bandymai paleisti juos į laisvę nepasiteisino. Jie tampa brakonierių aukomis arba nesugeba išgyventi patys. Nelengva jiems prasimaitinti, nes per dieną drambliai suvalgo 300 kg maisto – įvairių šakų ar vaisių, ir išgeria 250 l vandens.
jaukiai ant Nikės
Taigi, tokiose stovyklose drambliams savotiškai lengva – jie aprūpinti maistu, o vietoj rąstų tampymo ar kitų sunkių darbų, jiems tereikia nešti porą keliautojų, kaip kad mes. Vargu ar dar kada norėčiau tokios alia pramogos, tačiau apsikabinusi dramblio straublį galėčiau prastovėti valandų valandas. Negalėjau patikėti, kad prie pačio didžiausio sausumos gyvūno taip gali būti šilta, jauku ir gera. Rūta dar ir straublio masažą padarė, tad mūsų Nickei net ašaros ištryško atsisveikinant su mumis.
apsikabinus straublį
Jau vėliau aplankius nesuskaičiuojamus Luang Prabang vienuolynus ir pabendravus su vienuoliais, pagalvojau, kad daugiau šilumos sklido iš mūsų drablotos draugės Nikės nei iš vienuolių. Dauguma jų itin jauni ir kaip supratau iš dvidešimtmečio Mantu pasakojimo, į vienuolyną vaikai atiduodami visų pirma dėl išsimokslinimo, o ne dėl dvasinių paskatų.
praktiškasis Mantu
Nors ir reikia atsiriboti nuo materialaus pasaulio, dauguma vienuoliukų laisvu metu žaidžia savo mobiliaisiais telefonais, klausosi muzikos ir itin noriai bendrauja su turistais gan puikia anglų kalba, kurios jie taip pat mokosi. Didžiausia Mantu svajonė – įstoti į koledžą, o didžiausias galvos skausmas – iš kur gauti studijoms pinigų. Gal tik po kažkelinto karto supratęs, kad klausiu, kas sunkiausia vienuolio gyvenime, prisipažino, kad sunkiausia – sustabdyti mintis. Panašu, kad jam tai sunkiai sekasi, nes per keliolikos minučių pokalbį žodį „pinigai“ Mantu pavartojo gal penkis kartus. Tiesa, juk čia prabangusis Luang Prabangas.
vienuolių laisvalaikis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą