Survival camp Luang Prabang kriokliuose

prabangieji kriokliai

Kaip ir dera prabangiajam miestui, valandos atstumu nuo jo esantys Kouang Si kriokliai – vieni įspūdingiausių ir gražiausių iš visų matytų krioklių. Vanduo, besiverždamas nuo stataus kalno sudaro pačius įvairiausius baseinus su skaidriu žydru vandeniu ir vandens kaskadomis – idealiomis viso kūno masažui.



baseinai



Mėgstamą vietelę juose gali atrasti kiekvienas. Norintys ramybės gali kilti į kalną ir įsikurti „secret“ spotuose, kuriuose bendrauti gali jungtis prie krioklių laisvalaikį mėgstančius leisti vietinius.



gero maisto niekada nebūna per daug

Tuo labiau, kad jie, gausiai nukloję staltieses maistu, vaišina ir priima į savo tarpą. Jei dėl kalbos barjero sunku bendrauti su suaugusiais, visada galima rasti bendrą kalbą su vaikais.



vaikai

Vis dėlto, mums pirmoji kelionė į krioklius vietoj maudynių ir pikniko virto beveik į „survival camp“. Per kelias minutes saulė pasislėpė debesyse ir prapliupo liūtis. Mes su dar keliais tuk tuke sutiktais keliautojais buvome ant pačio aukščiausio krioklio baseino. Tiksliau – ant pačio to baseino krašto, kur vanduo staigiai virto žemyn ir nusileidęs nuo 20 metrų sienos toliau jau pamažu leidosi žemyn suformuodamas galybę mažų baseinų. Jautėmės atsidūrę ne tik prie krioklio pradžios, bet ir prie pasaulio pradžios, nes medžių viršūnės, tolumoje stūksančių kalnų viršūnės, o ir pats dangus atrodė pasiekiamas ranka. Vis dėlto, smagus jausmas besimaudyti lietui lyjant po truputį blėso, nes liūtis didėjo, vėjas draskė ne tik medžių lapus, bet ir pačias šakas, kurios lakstė visai šalia mūsų.



vaizdas iš slėptuvės

Be to, vėsus kalnų vanduo saulei pasislėpus tapo ledinis, o visi rūbai jau buvo kiauriai permirkę, tad dantys kaleno nuo šalčio tikrąja to žodžio prasme, o lūpos įgavo sodriai mėlyną spalvą. Kad ir kaip mėlyna spalva man patinka, aplinkiniams graži ji, matyt, neatrodė, tad gailesčio pilnomis akimis man naujai sutikti likimo draugai siūlė pusiau sausus marškinėlius, o Rūta vis bandė maitinti – bananais ir pyragais, tikėdama, kad man pasidarys šilčiau. Kelionė atgal taip pat buvo ekstremali. Jau ir taip buvo ką veikti kylant į viršų, nes reikėjo eiti ne keliu, o kopti į kalną „offroaad‘u“ per tekančius upelius, tačiau nusileidimas buvo dar sunkesnis.



keliukas, kuriuo reikėjo kilti link "secret spoto"

Pėdos slidinėjo ant permirkusios žemės, tad Rūta beveik visą kelią čiuožė žemyn užpakaliu. Man galėjo baigtis dar liūdniau, tačiau laiku pastebėjau ant kojų jaukiai įsitaisiusią dėlę. Labiau skaudėjo gerklę nuo išsiveržusių riksmų bangos nei kad nusikrapštant dėlę nuo kojos, tad, kaip visada, viskas baigėsi laimingai. Nusileidus nuo kalno pasirodė saulė, tad išsidžiovinę rūbus patraukėme atgal. Tam, kad grįžtumėme dar kartą, ką ir padarėme po poros dienų, kai švietė saulė, neįtikėtinom spalvom žydėjo gėlės, o krioklio vanduo maloniai vėsino.



nuostabios gėlės



Įsitaisiusios ant krioklio ir viso pasaulio krašto ramiai mėgavomės vandens ošimu ir jėga, kuri pripildo energijos nuo ausų iki kojų pirštų galiukų.



po kriokliu

Kad ir kaip populiarus būtų šis krioklys tarp keliautojų ir vietinių, mūsų pasaulio krašto vietelė vėl buvo tuščia neskaitant mūsų tuk tuko pakeleivių. Buvau čia du kartus, tačiau su didžiausiu noru sugrįžčiau ir trečia ir ketvirtą kartą. Tai ne šiaip 'Mus see", bet „must feel“.



ant krioklio, o kartu ir viso pasaulio krašto