Poon hill
Mokomės informaciją double chekinti ir triple chekinti, bet tuo pačiu kasdien mokomės pasikliauti savo nuojauta. Beveik visi, ir nepaliečiai, ir užsieniečiai, buvę ar esantys Nepale sutartinai tvirtino, kad į kalnus verta eiti tik, jei norim pamatyti lietaus sieną ir paslidinėti ant užpakalio kalnų takeliais. Nuo birželio Nepale prasideda lūčių sezonas, tad keletą dienų mastėm, ar verta eilinį kartą tikrinti mūsų sėkmę. Iš pradžių dar bandėm rinktis neva tai mažiau lietingas vietoves, tačiau paskutinę minutę nusprendėm, kad visgi eisim Annapurnos keliu, apie kurį bent jau aš svajojau jau seniai. Tik tiek, kad vietoj Annapurnos bazinės stovyklos 7-8 dienų treko pasirinkom trumpesnį 5 dienų treką iki Poonhill apžvalgos kalno, nuo kurio atsiveria aukščiausios Nepalo kalnų viršūnės.
Pabandžiusios iš didelių savo kuprinių atsirinkti tai, ko gali prireikti kalnams ir dar kelių dienų kelionei į džiungles pajudėjom iš Katmandu į Pokharą. Kelionės autobusais Nepale turbūt vertos atskiro įrašo, nes tik šioje šalyje 100 km atstumas įveikiamas vidutiniškai per keturias-penkias valandas. Kaip ten bebūtų važiavimas autobusais yra pigiausia nemokama ekstremali Nepalo pramoga, kurią tikrai rekomenduoju išbandyti. Žinoma, kalbu apie važiavimą valstybiniais autobusais. Išmiegojusios naktį Pokharoje kitą rytą išjudėjome iki Nyapul kaimelio - Annapurnos starto. Tiesa, atvažiavome ten ne 10 ryto kaip planavome, o jau gerokai po pietų, nes ryte nusprendėme nepraleisti mankštos ir tradicinių manginių pusryčių, po kurių reikia vėl lįsti po dušu, nes mangų sultimis apibėga ne tik barzda, bet ir rankos iki pat alkūnių. Linksmiausia buvo prie pat įėjimo į Annapurnos nacionalinį parką, kai išsiaiškinome, kad leidimus reikia pirkti specialiuose punktuose Katmandu arba Pokharoje jei nenorime mokėti dvigubos kainos – t.y. apie 160 lt. Lietuviškais standartais tai nėra dideli pinigai, bet kadangi mes jau senai negyvename jais, nusprendėme grįžti atgal į Pokharą nusipirkti leidimų ir grįžti kitą dieną. Buvo pikta, kad agentūra, kurioje užsisakėme ir raftingą, ir kitas pramogas nebuvo suinteresuota mums patarti dėl leidimų tada, kai paskutinę minutę nusprendėme gido į kalnus neimti. Pasakė, kad leidimus galėsime nusipirkti prie pat įėjimo, tačiau tikrai labai nustebčiau, jei nebūtų žinoję tikrosios tvarkos. Kaip ten bebūtų, artėjant pusei metų pasirodė, kad pamokos visą informaciją tikrinti kelis kartus dar gerai neišmokome.
vietiniame transporte
Taigi, diena vietoj trekingo buvo paskirta busingui pačiais linksmiausiais pasaulyje autobusais be jokių amortizatorių. Kitą rytą vėl mynėme tuos pačius takus, tik šį kartą Annapurnos parko vartai buvo atidaryti ir mums.
treko pradžia
Nayapul gyventojai, su šypsena palydintis kiekvieną žygeivį
Mūsų rytas buvo vėl vidudienis, nes eilinį sykį nesugebėjome išsiristi iš lovos, tad pirmosios valandos kopimo į kalną saulei kepinant nebuvo pačios lengviausios. Šiek tiek gaivino upės, vingiuojančuos šalia tako ošimas, tad svajodamas kaip šoksime į ją su visais rūbais kai tik pasieksime kokią patogią vietelę stūmė mus pirmyn, tačiau tai nebuvo taip paprasta.
Už šią kelionės akimirką kojelės dėkingos dar ir šiandien
Ten, kur turškėsi ir maudėsi vaikai, mes galėjom sumerkti tik kojas, tačiau ištrūkusios iš didžiulių kalnų batų į vėsų kalnų vandenį jos buvo nepaprastai dėkingos už šitą malonumą ir po to daug guviau nešė mus link mūsų pirmos dienos tikslo - Tikhedunga miestelio (1577), kurį pasiekėme per penkias valandas. Jei ne pakeliui sutiktas brazilas Thiago, kuris tapo mūsų kelionės bendrakeleiviu, keturių valandų atstumą būtumėm, ko gero, įveikusios dar lėčiau, tačiau net jei jis ir sulėtino savo žingsnį, beveik dvimetrinį brazilų krepšininką, primenantį greičiau lietuvį, nei pietų amerikietį, mums dažniausiai reikėjo vytis.
Thiago - mūsų bendrakeleivis ir ko gero pirmas sutiktas dvimetrinis žmogus visoje Azijoje
Į viršų nuo Nyapul
Antra diena iš Tikhedungos į Ghorepani (2675) buvo dar sunkesnė.
Kelias visą laiką kilo į kalną, o mūsų kelionės tikslas ne artėjo, o tik tolo. Pakeliui sutikti kalniečiai kelias valandas iš eilės vis kartojo, kad iki mūsų kelionės tikslo vis dar liko penkios valandos. Atrodė, kad net ir karvės laiptukais į kalną kopė greičiau nei mes.
Arba ten veisiama ypatinga kalninių gyvūnų rūšis, arba juos kas rytą treniruoja išvesdami pasilakstyti laiptukais. Antrasis variantas labiau tikėtinas, nes kelias buvo nusėtas karvių, arklių, ožių ir šunų ekskrementais, tad reikėjo atidžiai atidžiai žiūrėti po kojomis, nors nepaprastai norėjosi eiti užvertus galvą aukštyn gėrintis nuostabiais slėniais.
pertraukėlė
Be kokių kitų keturių turistų buvome vieninteliai, tad visuose kalnų miesteliuose būdavome pasitikti šiltomis ir draugiškomis kalniečių šypsenomis, net jei ir nieko nepirkdavome. Na, o Ghorepani viešbučio šeimininkę tai ant rankų norėjosi nešioti už nuostabų maistą, užkurtą krosnelę ir nuolatinę šypseną.
Iš Ghorepani tradiciškai visi turistai kyla pasitikti saulės į Poon Hill (3180), tačiau ketvirtą valandą ryte pažadintos lietaus nusprendėme, kad kilti iš lovos neverta.
Pirmieji saulės spinduliai
Vis dėlto, aštuntą ryto jau nelijo, dangus giedrijosi, tad mūsų komanda nusprendė šturmuoti Poon hilą. 45 minutės kilimo į kalną, net ir jau gerokai jaučiant kojų raumenukus, neprailgo, nes kas sekundę debesys atidengdavo vis daugiau ir daugiau kalnų viršūnių.
Himalajų gigantai
Kai pasiekėme pačią viršūnę, dangus jau buvo giedras ir tik smulkūs debesėliai dar tingiai vartėsi tarp kalnų slėnių. Sutiktas vietinis nepalietis prasitarė, kad mums nepaprastai pasisekė, nes dvi savaites prieš tai nebuvo nė vienos giedros dienos, kai būtų galima gėrėtis snieguotų Himalajų gigantų - Dhaulagiri (8167m) ir Annapurna (8091m) viršūnėmis. Iš viso buvo matyti daugiau nei dešimt viršūnių, tarp kurių Nilgiri (7060m), Gurja (7193m), Tukche (6920m) ir Dhampus (6012m). Mums dar kartą nerealiai pasisekė – jau vien dėl šito vaizdo džiaugėmės, kad kažkokia ranka sulaikė Pokharoje ir treką pradėjome diena vėliau nei planavome. Tik nežinau, ar įmanoma nebuvus kalnuose suprasti, kokią magišką galią ir trauką kalnai gali spinduliuoti. Nutraukos, kaip visada, gali perteikti tik mažytę dalelytę to, ką mato akys. Gerai, kad jose bent jau nesimato širdies spurdėjimui, kuris dėka fotoaparato antishokinio rėžimo nekliudė sufokusuoti vaizdų.
Nejučia prabėgo porą valandų su fotosesijom, mankštom, ir patiems skaniausiems pasaulyje sumuštiniams su Parlee G sausainiais ir bananais.
Dar nuostabiau buvo tai, kad nepaisant grupelės kinų ir dar vienos turistų porelės buvome vieninteliai piknikautojai ir magiško Himalajų vaizdo stebėtojai. Kitiems sutiktiems turistams taip nepasisekė – mums išeinant dangus vėl apsitraukė debesimis užklodamas ir užliūliuodamas Himalajus saldžiam miegui.
Nusileidus nuo Poon hilo ir papusryčiavus vėl išsiruošėme į kelią. Mano kojelės jau verkė, tačiau nebuvo nei kam, nei kada skųstis. Ėjome per piktojo Koščėjaus valdų vertus miškus, aptrauktus rūku ir nuklotus dėlėmis, puolančiomis kiekvieną užklydėlį.
Matyt klyksmas pamačius jas šliaužiančias ant batų aukštyn pritraukė ir atsarginius dėlių būrius, nes kas minutę reikėjo krapštyti jas nuo batų ir nuo kojų. Laimei, kraujo nusunkimo operacja nepavyko ir mes saugiai pasiekėme šviesesnes bei atviras vietoves, o vėliau ir Tadapani (2675m) – trečios dienos kelionės tikslą.
Ketvirtą dieną mūsų laukė lengviausias maršrutas – visą laiką žemyn per Ghandruk (1950) iki kelionės starto Nayapul (1050).
pusryčiai Tadapani
Jei ryte pusryčiaujant kalnus ir garsiąją žuvies uodegą slėpė debesys, leidžiantis žemyn saulė pro debesis kalėsi vis atkakliau, tad nuo drėgnų ir tamsių džiunglių, kalnų upokšnių ir ūkanotų paslaptingų uolų vaizdas keitėsi link saulės nutviekstų klonių, žaliuojančių ryžių laukų ir išpuoselėtų bei gėlėmis išpuoštų Ghandruk miestelio gatvių.
Palyginus su kitais kaimeliais, kur, atrodė, gyveno vien moterys, besirūpinančios viešbučiais, čia gyvenimas jau buvo daug judresnis. Vietiniai triūsė laukuose arba kursavo tarp kalnų kaimelio ir žemiau esančio miesto, klegėjo vaikai, grįžtantys iš mokyklos.
Turistų vėlgi sutikom tik keletą, tad mano meilė neturistiniam sezonui dar vis didėjo. Pasak Anapurnos parko darbuotojų jei ne sezonu į parką patenka apie 20 turistų, sezono metu – apie 300, tad jau žinau, kad čia grįšiu pasiruošusi ilgesniam trekui ir tikrai neturistiniu sezonu.
Happy end
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą