Po kelių dienų Kambodžoje į Vietnamą, Saigoną grįžtam kaip į namus. Jokių įkyrių tuk tuk vairuotojų ir pardavėjų. Mes grįžtam Naujųjų metų išvakarėse, t.y. vasario 13 d. ir iš karto patenkam į didžiulę šventę. Lyg ir nieko kažko ypatingo nevyksta apart kelių karnavalinių procesijų su drakonais priešakyje, tačiau nuotaika - ypatingai šventinė. Lietuvoj, deja, viskas priešingai - daug renginių, į kuriuos visus net ir norėdamas nesuspėtum nueiti, o bendros šventinės nuotaikos - nė kvapo. Šventę švenčia tik tie, kurie gerai apsirūpinę alkoholiu. Vietname nuotaiką sukuria šventiškai pasipuošę žmonės. Visi šypsosi, sveikina vieni kitus ir mus, fotografuojasi. Buvo sunku atpažinti pagrindines Saigono gatves, kurios buvo išpuoštos įvairiausių spalvų orchidėjomis ir kitomis matytomis ir nematytomis gėlėmis. Gėlynuose buvo įsiterpę tropiniai sodai su paukščių garsais, iš žiedų padarytomis statulomis. Kas pėsčiomis, kas ant motorolerių, bet ko gero visi 8-10 Milijonų Saigono gyventojų skubėjo užsiimti geriausias vietas stebėti vidurnakčio fejerverkų.
Kad Naujieji metai - svarbi šventė kiekvienam įsitikinom kitą dieną, kai atsitrenkėm į uždarytas turgaus duris. Tai vienintelė diena metuose, kai vietnamiečiai nepardavinėja, o ilsisi - dovanoja vienas kitam dažniausiai geltonas gėles, visą dieną valgo ir pliekia kortomis. Taigi, Saigono didžiojo turgaus liekam nepamatę, bet įspūdžių pakanka iš ne kartą aplankytų Mui Ne ar Phan Tieto turgų. Ten ne tu apžiūrinėji prekes, o pats esi po padidinamuoju stiklu, mat baltaodžių vakariečių ten nėra daug. Iš tiesų, ne kiekvienas gali ramiai žiūrėti į greta sudėtus vaisius, daržoves, žuvį, mėsas, aplipusias musėmis ir ant to paties stalo įsitaisiusią pardavėją. Kažkaip juokingai darosi prisiminus namie skrupulingai atskiriamas daržovių ir mėsos/žuvies pjaustymo lenteles.
Vis dėlto, net ir paprastos turgaus prekiautojos ir čia ateinančios apsipirkti kaimietės yra grakščios ir elegantiškos. Gal dėl to, kad beveik visos vietnamietės yra lieknos, apart mėsos pardavėjų, ir itin vienodo sudėjimo. Su tradicinėmis kepurėmis ir pižamas primenančia tradicine apranga jos gracingai tupinėja aplink savo ar perkamas prekes.
Turguje galioja savos taisyklės. Net jei paprastai užsieniečiai moka brangiau, pardavėjai kartais keičia kainą priklausomai nuo nuotaikos ir tu nelabai įrodysi, kad vakar mokėjai mažiau. Ne kartą įsitikinome, kad skaičiuoti moka visi daug geriau nei rašyti. Oficialiais skaičiais raštingumas siekia 90 proc., tačiau keli kalbinti vietiniai juokėsi išgirdę šiuos skaičius ir teigė, kad kaime jis gali siekti daugiausia 50 proc.
Nors Vietnamas socialistinė valstybė už sveikatos paslaugas ir mokyklą reikia mokėti, tad dauguma kaimiečių vaikus į mokyklą gali leisti iki 6 klasės. Žvejai, vidutiniškai uždirbantys 40 USD per mėnesį mokyklos iš viso negali sau leisti, tačiau jiems pakanka gudrumo sugautus kalmarus prišvirkšti vandens, kad jie būtų sunkesni :)
Bet kuriuo atveju, Vietnamą ir jo žmones su visom jų gudrybėm įsimylėjom per pirmas savaites. Suvedinėdami išlaidų lentelę sakome Vietnamui iki pasimatymo labai greitai!
Naudinga info:
Viešbutis - 10-15 USD
Maistas vidutinio lygio kavinėse - 3-6 USD
Alus - 0,6 USD
Romo butelis - 2,5 USD
Motorolerio nuoma dienai - 10-15 USD
Susisiekimas tarp miestų - 5-15 USD
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą