Nusipelnėme vietinio vietnamiečio pagarbos (kitaip sakant sumažinome jo restorane esančias krevečių ir kitų jūros blogybių atsargas) ir gavome kvietimą apsilankyti sode, drakoniškųjų vaisių (dragon fruit arba pitaja vaisių) plantacijoje. Nepatingėjom net keltis 7 ryto, kas po trečios savaitės atostogų mums buvo didžiulis žygdarbis.
Pakeliui dar sustojome kelio užeigoje pusryčių, bet pavyko išsisukti tik su kava. Ne šiukšlynas šalia kavinukės, jei ją taip galime pavadinti, gąsdino ir ne pats maistas, bet vargu ar norėtųsi valgyti Vilniuje šalia Geležinio vilko gatvės, kuria pastoviai lekia mašinos ar furos su nenutrūkstamais signalais. Maistas, savaime aišku, gaminamas irgi čia pat, šalia gatvės.
Dar prieš pusryčius mūsų draugas Hai paklausė, ar tiks mums višta pietums, tačiau mes pasielgėme kaip visiški kvailiai ir siūlomų pietų atsisakėme. Priežastis - labai paprasta, norėjome suspėti pakaituoti. Labai greitai tų savo žodžių pasigailėjome. bet kadangi vietnamiečiai nesiūlo po kelis kartus kaip lietuviai, tad teko guostis, kad bent jau buvome pakviesti. Mūsų draugas tuomet išvažiavo tvarkyt reikalų ir paliko mus savo brolio Jango globai. Šis, kitaip nei vyresnysis brolis, angliškai kalbėjo labai silpnai, tad likusią kelionės dalį nors ir kalbėjome labai daug, bet naudos iš to buvo mažai :) Nepavyko išsiaiškinti, kokio dydžio plantacija, bet supratome, kad tai viena iš mažesnių, o mūsų naujieji draugai - gan pasiturintys. Nors gretimuose kiemuose vaikai lakstė nuogut nuogutėliai kartu su vištomis ir į mus žiūrėjo kaip į ateivius, mūsų draugų fazendoje stovėjo didžiulis džipas, o namelis buvo įrengtas gal ir ne su pačia moderniausia, bet visa buitine technika - televizoriumi, stiprintuvu ir muzikos grotuvu. Vis dėlto, namukas - niekuo nesiskyrė nuo greta esančių - nedidukas, vieno aukšto ir žalsvas.
Pagaliau, pamatėme ir garsiuosius drakoniukus. Iki to nors ir matėme didžiules vaismedžių plantacijas, vaisių ant medžių nesimatė. labai ilgai ieškojau, kaip išversti angliškąjį pavadinimą į lietuvių kalbą, tačiau tikriausiai tokio žodžio lietuvių kalboje nėra. Kas įdomiausia, vietnamiečiai šį vaisių vadina Thana Long (Tanlo), o tai neturi nieko bendro su angliškuoju pavadinimu. Na bet negali pasakyt, kad ir vaisius, ir pats vaismedis į drakoną nepanašus.
Jaunasis drakoniukų šeimininkas Jangas.
Mui ne ir Bin Tuah apylinkės yra pagrindinės šių vaisių auginimo vietos Vietname, tačiau nors sąlygos čia palankiausios, žmogaus darbo taip pat įdedama nemažai. Kas rytą šie vaisiai laistomi, o sutemus vaismedžiai šildomi laukuose įrengtomis elektros lemputėmis.
Patys vaisiai, be to kad yra skanūs, yra mažai kaloringi ir turtingi įvairiais mikroelementais, vitaminu C, fosforu, kalciu, skaidulomis ir antioksidantais. Iš tiesų, skonį labai sunku nusakyti, nes iki šiol nieko panašaus nebuvau ragavusi - šiek tiek panašu į kivį, šiek tiek į bananą, šiek tiek į kūčių aguonpienį.
Vietnamas - viena svarbiausių šių vaisių eksportuotojų, o Binh Thuan provincija, kuruioje esame, užima aštuntą vietą pagal eksporto apimtis. Iš viso Binh Thuan provincijoje yra 11000 hektarų šių vaisių plantacijų, o kasmetinis derlius siekia 200000 tonų. Svarbu ir tai, kad vaisius galima skinti visus metus. Kaip pasakojo Jangas, šių vaisių kaina pakilo paskutiniuoju metu, tačiau ir dabar ji yra juokingai maža: kilogramas šių drakoniukų nekainuoja 2 litų.
Prisivalgę iki soties ir dar gavę maišą drakoniukų namo sukome atgal į jau visiškai savą Mui Ne miestelį, kur mūsų laukė vėjas ir vanduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą