E-dienoraštis šiek tiek vėluoja nuo paskutinių įvykių, nes per paskutines keturias dienas keliavom keliais ir upėmis iš viso 30 valandų. Taigi, čiudakiška kelionė buvo tik maža įžanga. Iš Čiudako mus turėjės paimti "boat'as" buvo valtis, plaukianti ne greitesniu nei baidarė greičiu. Per 7 valandas plaukimo Mekongo upė ir gyvenimas joje įsirėžė taip, kad galėčiau nupiešti paveikslą iš atminties su mažiausiomis detalėmis, kad net akyliausias nerastų nė vieno skirtumo lyginantu su realiu vaizdeliu. Aišku, jeigu mokėčiau piešti ;)
Gyvenimas paprastas čia. Plaukiojančiuose nameliuose sutelpa šeimos su dvylika ar net šešiolika vaikų, kiaulėmis, šunimis, vištomis ar antimis. Žmonės čia prausiasi, skalbia rūbus, plauna gyvulius, indus, o dažnai ir gamtinius reikalus atlieka. Mačiau ne vieną vaikišką užpakaliuką mamos pakeltą jau ir taip virs kakavos spalvos vandens. Nenuostabu, kad žvejai vietoj to, kad gaudytų žuvį, ją augina po nameliais įrengtuose baseinėliuose. Dėl užterštumo žuvies vis mažėja, užtat daugėja plaukiojančių šlepečių ir kitų buities rakandų.
Kad ir kokia skurdi būtų trobelė-valtelė kiekvienoje yra televizorius. Juokaujama, kad dėl jų vietnamiečiai susilaukia vis mažiau palikuonių. Na bet kol kas jų pakanka, kad kas kelias minutes vis koks nors vaikiūkštis šauktų "Hello", su šypsena mojuotų ir dar plačiau išsišieptų sulaukęs mosto atgal. Taip įplaukiame į Kambodžą.
Šokant nuo linguojančios valtelės ant lieptelio, kur nėra jokių turėklų, ir bandant pasiekti žemę einant per porą ištiestų lentų suprantu, kodėl Kambodža kaitiorų žargone vadinama pelkėta vieta, apaugusi meldais. Nelaimėliai Kuršių mariose arba ežeruose negalintys grįžti į starto vietą kartais turi išsilaipinti ten, kur vėjas juos nupučia. Tai reiškia, kad į krantą jie gali grįžti tik perėję meldus, kurie mažų mažiausiai subado iki kraujo pėdas, o dažnai ir suplėšo kaitą. Taigi, į Kambodžą patenku jau antrą kartą :)
Pirmieji žingsniai į Kambodžą.
Pirmųjų minučių nuotaikos nelabai pasikeičia net ir aplankius vakarietiškas Siem Reapo ir Kambodžos sostinės Pnom Penio gatves ar skrupulingai išdailintas ir išpuoštas budistines ir induistines šventyklas. Skurdo ir šiukšlių masteliai daug didesni. Žinoma, iš viso šito konteksto iškrenta Ankor Vatas, kuris yra ne tik Kambodžos, bet ir visos žmonijos nenugludintas perlas. Jis vertas ir atskiro įrašo :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą