Vienas iš jauniausių pabėgėlių iš Tibeto, besiruošiančių tapti vienuoliu
Kai vakar žmonės sakė, kad galima eiti pasitikti Dalai Lamos, grįžtančio į Daramsalą iš Amerikos, o mūsų draugas vienuolis Nima pakvietė pasitikti jo šventenybę kartu su visais vienuoliais, buvo sunku patikėti, kad tai gali nutikti iš tikrųjų.
Bent jau man Dalai Lama yra vienas iš autoritetų, žmonių - legendų, kuriuos pamatyti buvo mano svajonė. Vis dėlto, stengiausi neužsiciklinti, kaip kad moko transerfingas, ir paleisti tą norą vėjui ir sėkmei.
Visą kelią eidama stengiausi negalvoti, ar pavyks jį pamatyti, tačiau tokių pat susirūpinusių veidų mačiau ne vieną, ir ne du. Dalai Lamos ėjo pasitikti mokyklinukai, kurie tokia proga gali praleisti pamokas, jaunimas ir gausios tibetiečių šeimos su vaikais. Gražu buvo žiūrėt į juos, pasipuošusius tradiciniais šventiniais drabužiais, laikančius malas (budistinis rožančiaus atitikmuo) ar maldų malūnėlius ir baltas juostas rankose, sudėtose maldai. Beje, tokias juostas mums paruošė ir mūsų rūpestingas draugas Nima :)
href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhWXlhCmQW9s9fOYSHs4FRauAv2cQZSEydcXOjFiB78vTZKD7QNsXM68RXm5-pfrJITtwB9EwnuiChsWrJ5a8F-fO2569_ERS7wkFV68DRmObjK0A-11O8mrhuSbEYcb0ua3l-blICirrk/s1600-h/IMG_2985.jpg">
Mes keliavome gerą pusė valandos link oro uosto, kad pirmieji pasitiktumėme jo šventenybę, tačiau buvo ir tokių, kurie važiavo ir į patį oro uostą.
Kiek ėjome keliu, visur matėme belaukiančius žmones, papuošusius gatves specialiomis vėliavėlėmis. Mūsų grupė buvo pasiruošusi kone rimčiausiai - padarė vartus, išpaišė gerą linkinčius budistinius ženklus ant gatvės, degino smilkalus, grojo tradiciniais instrumentais, primenančius ilgus trimitus. Buvo įdomu juos stebėti. Net jei vaikai belaukdami žaidė, gavę signalą, išsirikiavo kaip kareiviai. Dalai lamos laiminimas iš mašinos truko tik akimirką, tačiau žmonės buvo nepaprastai laimingi. kaip ir aš :) Net pačiai keista, kaip žmogus, sėdintis mašinoje, gali sukelti tiek emocijų, tačiau mašinai artėjant, tarsi kas elektra būtų perliejęs. Fotoaparatas, aišku, tuo metu buvo pamirštas.
Žmonės, stovintys vienoje eilėje, priminė šiek tiek Baltijos kelią, kuris kadaise sujungė bendram tikslui. Čia visus jungia Dalai Lama. Kaip supratom, žmonės visada pasitinka jį šitaip, grįžtantį iš savo kelionių. Žmonės (kalbu apie tibetiečius) net Himalajus pereina vien tam, kad pamatytų Dalai Lamą. Vieno vaikino perklausiau net kelis kartus, kodėl jis pabėgo iš Tibeto į Indiją. Atsakymas buvo aiškus - ne dėl geresnio gyvenimo, ne dėl žudynių Tibete, o tam, kad pamatyti savo dvasinį lyderį. Per metus iš Tibeto pabėga apie 15000 žmonių, tačiau, kaip pasakojo vienuolyno direktorius, labai daug žūva kalnuose, nes kelionė trunka apie mėnesį. Dažniausiai jie pirmiausia pasiekia Nepalą, o tada nelegaliai patenka į Indiją. Daugiausiai tibetiečių (apie 80.000) gyvena Daramsaloje ar aplink ją, tačiau nemažai tibetiečių įsikūrę pietų Indijoje. Iš ten, šiomis dienomis taip pat labai daug žmonių, atvykusių sutikti savo dvasinio lyderio.
Manau, Dalai Lama yra viso pasaulio dvasinis lyderis. Nežinau, kas dar galėtų taip mylėti priešą ir kovoti tik gerumu. Pagal budizmo filosofiją, priešas yra tarsi dovana, kuri moko mus mylėti, atleisti, užjausti, būti kantriems. N
Kartais pagalvoju, kad gal Tibeto okupacija buvo reikalinga tam, kad pasaulis sužinotų apie budizmą. Juk dabar tapti budistu ypač madinga vakarų pasaulyje. Daramsalos kavinės pilnos Holivudo aktoriaus Richard'o Geer'o nuotraukomis, kuris čia atvyksta kasmet pamedituoti ir pasimokyti budistinės filosofijos. Net ir mūsų draugas Nima, paklaustas, ar nejaučia pykčio kinams atsakė, kad pykčiu nieko nepasieksi. Nors man tai skamba tik kaip viena iš idėjų, turėtų būti, o ne kaip gali būti iš tiesų, vienuolio akys ir gestai rodė, kad tai yra tai, kuo jis visa širdimi tiki. Net sunku buvo tęsti šitą temą, nes man tiesiog galvoj netelpa mintis, kaip galima norėti gero priešui, kuris naikino ir toliau naikina tautą bei jos kultūrą.
Tiesą sakant, tokio šilto ir šviesaus vienuolio kaip Nima, daugiau nematėm. Jei iš pradžių juos pamačius, norėdavosi nuleist akis ir nusilenkt, dabar jau drąsiai galiu ir i akis pasižiūrėti. Ir kuo daugiau stebiu, tuo įdomiau darosi.
Toli gražu ne visos akys atrodo šviesios, skaidrios ir švarios, kaip turėtų būti mano supratimu. Kai kurie veidai atrodo perdėm žemiški ir susirūpinę. Nors ir suprantu, kad vienuoliai tikrai ne tik maldomis gyvi, bet kažkaip keista matyti juos žaidžiant beslampinėjančius po miestelį ir su coca colos buteliuku rankoje bežaidžiančius stalo žaidimus. Ypač keista matyti perspėjamuosius lapelius kavinėse su prašymu neįleisti vienuolių vidun po 9 val. vakaro. Atrodo, jie turėtų būti sąmoningi, bet, matyt, kaip ir visur, būna visokių.
Vienuolių debatai
Kaip pasakojo Nima, įprasto vienuolio dienotvarkė gan įtempta. Keliasi jie 5 val. ryto, per dieną du kartus dalyvauja pudžoje (budistinėse mišiose), apie kelias valandas medituoja ar meldžiasi, kelias valandas mokosi budistinės filosofijos, porą valandų diskutuoja tradiciniu tibetietišku būdu plodami rankomis ir atlikdami specifinius ritualinius gestus. Viską kartu sudėjus laiko vaikštinėti nėra tiek daug. Vienintelis paaiškinimas tas, kad dėl artėjančių Dalai Lamos mokymų, suvažiavo daug venuolių iš visos Indijos.
Šiandien norėjome užsiregistruoti mokymams ir mes, tačiau paaiškėjo, kad tik gali dalyvauti tik tie, kurie mokėsi praėjusius du metus. Kaip visada, viskam savas laikas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą