Blogas jau stipriai vėluoja, tačiau visų pirma noriu pasidalinti įspūdžiais iš Dalai Lamos paskaitos. Kompiuteris per USB raktus uzsikrėtė virusais, tad kol kas (labai tikiuosi, kad tai laikina), naudojimasis kompiuteriu dar sunkesnis.
Dalai Lamos paskaita vyko vasario 28 d. pagrindinėje Daramsalos, tiksliau Makleogandž miestelio šventykloje šalia Dalai Lamos rezidencijos. Šiais metais, Vasario 28 d. pagal tibetieciu kalendoriu buvo ypatinga diena. Tai viena iš nedaugelio dienų per 60 metu, kai galima pakeisti savo likimą ir pagerinti savo karmą. Neatsitiktinai, būtent šią dieną Dalai Lama grižo į miestą, kuriame jau 15 metų gyvena būdamas tremtyje. Nors ir sklandė kalbos, kad Dalai Lama kalbės apie 10-11 val., taciau mes buvome sventykloje visagalis 8 ryto ir neapsirikome. Dalai Lama jau meldėsi tradicinėje rytinėje pudžoje kartu su daugybe vienuolių, suvažiavusių iš visos Indijos, o netrukus prakalbo ir pats.
Mums pasiseke - gavom visai padorias vietas (aišku ant žemes, nes kitaip ten niekas nesedi) per 20 m nuo jo šventenybes, tad girdėjau ne tik vertimą ausinėse, bet ir užkrečiantį jo šventenybes juoką, mačiau šypseną ir jaučiau iš visų jo žodžių sklindančią energiją bei šviesą. Per daugiau nei valandą kalbos i užrašus jis pasižiūrėjo vos porą kartų. Visą laiką kalbėjo tarsi ekspromtu, savo žodžius palydėdamas gyvais rankų mostais. Supratau, kad tai žmogus ne tik apdovanotas gera karma, bet ir nepaprasta charizma bei lyderio savybėmis. Gaila, kad ne visi pokštai buvo išverciami i anglų kalbą, tačiau kalba buvo pilna smaiksciu pokstu. Jis pasijuokdavo ir is budistu vienuoliu, mieganciu per pudzas, ir is tu, kurie skelbiasi esa budistai taciau negali paaiskinti kas yra budizmas. Šiek tiek papasakojo budizmo istorijos, kuri, tiesa sakant, yra dar sunkiai suprantama del sunkiai isimenamu pavadinimu, taciau visi pamokymai ir patarimai buvo itin paprasti, paremti bendražmogiškomis vertybėmis bei dešimčia dievo įsakymų. Skirtumas tik tas, kad katalikų tikėjime, kitaip nei budizme, visai nekalbama apie džiaugsmą ir laimę. Na gal tik paskutiniajame įsakyme siek tiek užsimenama apie džiaugsmą - švesti sekmadienį. Dauguma kitų įsakymų prasideda žodeliu "ne", kaip antai nevok, nežudyk, nekalbek netiesos ir pan., tačiau neiginio "ne" mūsų pasąmone nesupranta. Dalai Lama galėtų būti puikus lyderystės mokytojas, nes kalboje dominavo tik teiginiai - mokytis, tobulėti, daryti gera ir pan. Jis kiekvienam pamokymui turejo paaiškinimą ar pavyzdį. Jei mums tik bando įkalti isakymus nedaryti to ar ano, Dalai Lama labai suprantamai paaiškina, kodel verta daryti gera kitiems. Pasak jo, mes gyvenam žmonių visuomenėje ir esame priklausomi vieni nuo kitų, tad, pasak jo, jei darome gera kitiems, tai padedame ir sau. Visus jo žodžius patvirtina dar ir tai, kad jo šventenybes kalbos metu ar kitų pudžų metu vienuoliai dalina visiems tradicinės Tibetietiškos arbatos, duonos paploteliu, kuriuos daliniesi su kaimynais, ir ryžiu košes su džiovintais vaisiais. Net sunku isivaizduoti, kad taip galėtu būti katalikiškoje bažnycioje, kur ne tik, kad valgyti yra nepriimtina, bet ir šypsotis ar tuo labiau juoktis. Žmones net ir šventykloje mokomi dalintis - kas košės įsidėdavo į delnus, kas į visai nemažus maišelius, tačiau be jokių stumdymųsi, kaip kad buna pas mus.
Šilta dalinimosi atmosfera, teviški patarimai, atlaidus pabarimai, arbata ir košė verčia jaustis kaip namie, o ne dvasinio pasaulio lyderio paskaitoj.
Daug Dalai Lama kalbejo apie budizmą, tačiau jo neišaukštino. Pasak jo, geriausia religija yra ta, kuri tinkamiausia kiekvienam žmogui, taciau jis pasišaipe iš vakarieciu, kurie atvažiuoja ir neva tai tampa budistais. Tikras budistas privalo ne tik melstis, bet ir nuolat mokytis bei tyrineti. Žinoma, kalbama ne apie nauju kraštu tyrinejima, bet nuolatini saves, savo sielos ir proto tyrinejima. Beje, jis užvažiavo ant tu, kurie trokšta tik keliauti ir "pažinti naujus kraštus". Pilnai sutinku su tuo, nes pritariu jo šventenybes žodžiams, kad laime ir visa kita, kas yra aplink tera musu paciu projekcija. Jei nesijauti laimingas viduje, vargu ar pades kelionės, nauji žmonės ar daiktai.
Po paskaitos užsirašiau ne viena patarimą ir pamokymą, tačiau, labiausiai įstrigo ne jo žodžiai, o kaip jis tuos žodžius ištare, tad, nesistengsiu cia surašyti kuo daugiau patarimu, nes kaip minejau, viska mes patys žinome, tik vietoj to, kad dirbtumeme su savimi, suverciame kaltę aplinkybems, kitiems žmonems, bet tik ne sau.
Po jo kalbos buvo sunku pakilti iš vietos. Kai po savo kalbos Dalai Lama praejo pro susirinkusia minia, net iš tolo (per kokia 10 metru) buvo galima justi, kad tai yra šventas žmogus, nuo kurio sklinda didžiule šiluma, užliejanti tave nuo galvos iki koju. Jam artejant su manimi vyko kažkas nepaprasta - perliejo elektra, o besiveržiancias ašaras keite juokas ir atvirkšciai. Visa tai pajutau net ir matydama jo šventenybe pravažiuojanti mašinoje, taciau dabar viskas buvo kelis kartus stipriau. Tai paaiškina, kodel tibetieciai atvyksta i Makleogandža tik del Lamai Lamos. Yra specialus pabegeliu centrai, kuriuose tibetieciai gyvena miegodami ant mediniu gultu, sustatytu vienas šalia kito, gyvena menesi ar daugiau - tol, kol sulaukia audiencijos pas Dalai Lama. Jei suprantama, kodel žmones nepaisant itin minimaliu gyvenimo salygu laukia jo šventenybes, sunkiai suvokiama, kaip Dalai Lama randa laiko susitkti ir su prezidentais, ir su paprastais savo tautieciais.
Lenkiuosi jam iki žemes ir dekoju už viena didžiausiu dovanu ji išvysti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą