Tibetieciu kovotojas ir sriubos šliurpimo tradicijos

Jam (tikrasis vardas Jamkyap, tačiau patogumo dėlei vadinsiu jį Jam) - tikras kovotojas ir savo šalies patriotas. Kaip jau rašiau anksčiau, Jam - tai linksmiausias ir kovingiausias mūsų pirmosios savaitės atradimų. Po filmo vienoj kavinėj apie Dalai Lamą jis tiesiog sprogte sprogo pasakodamas apie Tibetą, okupaciją ir jo tautos išgyventas žudynes. Mums ir vėl pasisekė, nes užsikalbėjęs apie Tibetą, jis pasisiūlė parodyti tibetietišką kultūrą.

Kad ir koks neramus ir išsiblaškęs atrodė Jam, vakar 10 ryto laukė mūsų sutartoje vietoje (blogas - šiek tiek vėluoja). Tiesą sakant iš pat pradžių nesupratome gerai, kur mes važiuojame, nes tibetietiškas akcentas stipriai prasimuša jo anglų kalboje, bet važiavom, pagalvojusios, kad vien jo pasakojimai yra neįkainojamas lobis.
Iš kalbų supratom, kad Jam nevengia alkoholinių gėrimų, žolytės kartais patraukia ir vietoj to, kad dirbtų mieliau naudojasi brolių ir seserų dosnumu (padėti tibetiečių šeimose įprasta, o jam ypač pasisekė, nes yra jauniausias iš 9 vaikų), tačiau jis iš karto pasikeičia ir surimtėja pradėjęs kalbėti apie Tibetą.
Užaugęs klajoklių šeimoje šiaurės vakarų Tibete, Jam iš Tibeto pabėgo neapsikentęs kiniečių okupacijos ir žudynių. Pasak jo, buvo išžudyta daugiau nei milijonas (1,2 - viena šeštoji visos populiacijos) niekuo nekaltų žmonių, o baisiausia, kad kartais net vaikai būdavo priversti sušaudyti savo tėvus.

href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj6fYXxqatRiqoqkvH9qaX2KUYPF-srzPWKuCEcAKdQSQ8-hrZEiu15ZBXFFKYpnSp_sIB3x6EobpIIl40G-li64oT6ap1V4dVf6VZXJ5fAwAOT24fM6-spQ89sPmOmjGarf3w_aATm_5w/s1600-h/mergaite.jpg">

jauna tibetietė, laimei nepatyrusi karo baisybių

Jam, kaip ir daugelis kitų nusprendė bėgti iš Tibeto. Po mėnesio itin sunkios kelionės per Himalajus jis pasiekė Indiją ir jau aštuoneris metus gyvena Makleodo miestelyje. Metus mokėsi, nes dėka vakariečių paramos, veikia nemokamos mokyklos tibetiečių pabėgėliams, tačiau metė. Dabar svajoja tapti fotografu ir aktyviai palaiko judėjimą už laisvą Tibetą. Pasak jo, dauguma vyrų pabėgo iš Tibeto, tad tibetietėms merginoms tenka tekėti už kiniečių, kurie dominuoja Tibete. Jis supranta, kad jos dažnai neturi kito pasirinkimo, tačiau akys pasrūva krauju, kai prakalba apie tuos tibetiečius, kurie sąmoningai gėdisi savos kultūros ir kalbos, bandydami susilyginti su kinais. Kaip jis pasakojo, tibetiečiai dabar savoje šalyje yra stipriai žeminami ir niekinami, tad daugelis stengiasi bent jau išmokti kiniečių kalbą, kad galėtų susirasti darbą ir užsidirbtų pragyvenimui.

Laimei, tai, ką jis norėjo buvo parodyti pasirodė ne baldų gamykla, kaip buvo galima suprasti iš jo kalbos, o Tibetiečių meno universitetas. Talentingiausi tibetiečiai čia nemokamai gali studijuoti tradicinio meno - thanku piešimo, skulptūros, medžio raižymo. Jame studijuoja apie 400 mokinių, toli gražu neprimenančių "nuplaukusių" europietiškų menų universitetų studentų. Laisvės kurybai ir individualistinei išraiškai čia nėra. Visos thankos, skulpturos ar raižiniai atliekami pagal itin griežtas taisykles. Ilgiausiai reikia studijuoti skulptūros meną - septynerius metus, trumpiausiai - trejus metus thankų - budistiniu dievybių piešimą.



kruopščiai piešiama thanka

Kaip pasakojo gidas, universitete pagamintos dievų skulptūros, ypač didžiausios, yra užsakytos iš anksto ir iš karto iškeliauja į vakarų Europą, Ameriką arba budistines šventyklas. Patį universitetą, remdamiesi tradicine tibetiečių architektūra pastatė japonai, įnešantys liūto dalį į šio universiteto išlaikymą.
Apskritai, kaip supratom iš Jam pasakojimų, turingos šalys gausiai finansuoja tibetiečių mokyklas, universitetus, Dalai Lamos veiklą ir piligrimines budistų keliones. Matyt taip bando išpirkti savo kaltę ir gėdą prieš Tibetą nuolaidžiaudami Kinijai. Jam įsitikinęs, kad viską lemia pinigai. Visas pasaulis nuolaidžiauja Kinijai dėl jos augančios ekonomikos ir dar galingesnio potencialo. Tuo tarpu Kinija sėkmingai kerta ilgamečius Tibeto miškus, asimiliuoja tibetiečius su gausiai įkurdintais kinais, siekdami juos paversti mažuma jų pačių valstybėje. Laimei, bent sustojo niokoti budistines šventyklas, supratę, kad gali užsikalti nemažai pinigų iš turistų, norinčių keliauti į Tibetą. Kiek man žinoma, į Tibetą šiai dienai galima patekti tik su Kinijos leidimu ir perkant turą. Nuklydimams į kaimelius griežtai kontroliuojamas. Kai pasiūlėm Jam perduoti linkėjimus ar skiuntinuką savo Tibete likusiems tėvams ar broliams, jis griežtai atsisakė sakydamas, kad nuo to laiko, kai jis pabėgo, jo tėvai yra sekami ir bet koks susitikimas su užsieniečiais būtų įtartinas.

Pats Jam labai lūdi dėl to, kad negali grįžti į Tibetą, nes jei grįžtų iš ten nebeišvažiuotų. Vis dėlto, jam tiki, kad kada nors jis galės grįžti. Jis svajoja tapti fotografu ir sugrįžęs į Tibetą fotografuoti klajoklių gyvenimą bei parodyti pasauliui. Taip, visi trys, pasikabinę po fotoaparatą ant kaklo praleidome visą dieną, vaikščiodami po kaimelius, laukus, pievas, sutikdami paprastus žmones, jo draugus ir giminaičius. Vienas iš jų (vardą nors ir klausiau penkis kartus, betjau užmiršau) dėvėjo tradicinį tibetietišką paltą - praktiškai tokį patį, kokius matėm Tibeto muziejuje.



atsipūtę, bet karingi pusbroliai



tradiciniai tibetiečių drabužiai

Kad ir kaip norėjau pasimatuoti, bet žinia, kad Jam su savo pusbroliu yra užaugę palapinėse su jakais, avim ir kitais gyvuliais bei gyveno nesiprausdami ištisus mėnesius iš karto nubaidė šią mintį. Neatrodė, kad jie priprato praustis dažniau ir gyvendami Indijoje.
Apskritai, mandagių manierų pertekliumi jie nepasižymėjo - šliurpė sriubą, po to skaniai pariaugėjo ir pasiražė :)



Mes nuo sriubos neaiškiam kaimelio restoranėlyje susilaikėm, tad gausiai padėkojusios išskubėjom į mūsų mėgstamiausią "Taste of India" restoraną.