Pirmąjį - 25-erių metų amžiaus Sikhą, vardu Sonu, sutikome jau pačią pirmąją mūsų dieną, važiuodamos traukiniu iš Delio į Amritsarą.
Jis pats pasisiūlė padėti, kai mano draugė Rūta bandė sužinoti, kaip ieškoti reikiamo traukinio vagono, bet indas, į kurį ji kreipėsi, tik karpė ausimis. Kaip netrukus išsiaiškinome, jis buvo sikhas, apie kuriuos daug gero buvome girdėjusios iš mūsų palydovo Gvido. Jis perspėjo, kad sikhai beveik visada kalba angliškai, yra geriau išsilavinę nei indai ir bent jau vyrai išsiskiria iš indiškos masės savo „tiurbanais“, išdidžia laikysena, didesniu ūgiu, švaresniais rūbais ir šviesesniais veidais.
Jie labai religingi, paiso griežtų moralinių normų, nekerpa plaukų, kuriuos slepia po turbanu, nekerpa barzdos, nešioja juostą, kardą prie jos, plačias trumpikes ale „bokserius“, nerūdyjančio plieno apyrankę. Šią po visos nakties pokalbių, jis norėjo padovanoti Rūtai, tačiau ji pasikuklino ir atsisakė. Tikriausiai dėlto, kad mums jau atiteko jo dekiukas, kuriuo, kol jie kalbėjosi, bandžiau susišildyti aš. Kadangi, Rūta prakalbėjo su juo visą naktį, tad jai ir palieku papasakoti daugiau apie jį bei išsamią jo istoriją :)
Pasak jos, barzdos ir tiurbano trūko (bokserių irgi netikrino), bet ir su džinsiukais bei trumpa šukuosena buvo tikrai vertas Sikhams priskiriamų savybių dėka savo paslaugumo, nuoširdaus atvirumo (nors visą laiką jautėsi, kaip vyrukas jaudinasi, beje jis to ir neslėpė - pats prisipažino, kad jam labai drovu, nes niekada nėra dar tiek laiko kalbėjęs su moterimis ir dar europietėmis apie viską – Indiją, jos kultūrą, religijas, ekonomiką, jaunimą, muziką, šeimą, vertybes, ir apie jį patį.
Šeimoje Sonu vyriausias sūnus, turi dar dvi jaunesnes seseris. Mama – mokytoja ir tiesiog kaip supratau, iš jo pagarbos ir nuolat tekstuose jaučiamos meilės, labai stipri, šauni moteris, kuri viena išaugino tris vaikus, išleido juos į mokslus, kadangi vyras, priklausantis gan turtingai “Jak” (ūkininkų) kastai (antra kasta po karių), sugebėjo narkotikams išvaistyti visą senelio palikimą. Po dviejų kursų medicinos universitete, Sonu turėjo mesti mokslus, ir, norėdamas užsidirbti pinigų, įsidarbino krovininių laivų kompanijoje, kur turėjo nusikirpti kasą. Žadėtų didelių pinigų nieks ten nemokėjo, tad teko tenkintis kontrakte numatytais 150 usd per menesį, kurie veliau turėjo virsti tūkstančiais, bet virto nuolatiniais neapmokamais viršvalandžiais ir kasdien lydinčių jūros supimu. Kaip ten bebūtų, po metų jis grįžo užsigrūdinęs, su gerokai apsitrynusiu ego, bet su dideliais planais ateičiai - studijuoti dizainą. Tikiuosi, jam tai pavyks, nes po mėnesio su mama ruošiasi išvažiuoti į Naująją Zelandiją, kur jau gyvena jo sesuo.
Kitas mūsų atradimas - indas Vijay, pakėlęs visų indų reputaciją, nes iki to laikom buvom linkusios bendrauti tik su sikhais dėl pastarųjų išsilavinimo ir didesnės higienos.
Vijay sutikome varlinėdamos po atokų Makleodo miestelio kampelį, kur gyvena tik vietiniai. Ten pamatėm moteriške mojančią mums ranka. Mums atėjus greitai prisijunge ir jos sunus, kuris aprode mums savo namus, ryžiu terasas, gyvulius ir išsipasakojo apie savo planus pastatyti sveciu namus ir t.t. Kaip supratom, jis buvo ne iš biedniausiuju, nes turejo ir restorana, kuri grąžino prieš sezoną, ir namuką kalnuose. Mūsų dideliam džiaugsmui jis pasišovė jį parodyti ir pabūti mūsų gidu kopiant į kalnus. Taigi, kitą dieną pasiėmę visko, ko gali prireikti piknikui, išvykome. Teisybę pasakius, tai buvo mūsų tik antras trekinimo kalnuose kartas, tad Vijay turėjo eiti kelis kartus lėčiau nei įprasta. Jei kelią iki jo namuko jis įveikia per pusvalandį, mums reikėjo kone dviejų valandų, aišku, su daugybe sustojimų įamžinti atsiveriančius vaizdus. Kas svarbiausia, per pusvalandį ar šiek tiek ilgesnį laiką, namuką kalnuose pasiekia ir Vijay tėvai 70-erių metų, ir net karvė, tad mums būtų galima ko gero rungtyniauti nebent su drambliais ;)
Kaip pasakojo Vijay, kalnų namuke tėvai gyvena per kiekvieną lietaus sezoną. Kad ir kaip puikiai atrodė tas namukas ir skyrėsi nuo aplinkinių (Vijay baigęs meno studijas ypatingai kruopščiai atrinko akmenis statybai ir pats juos kartu su tėvu sudėjo) man tas namukas atrodė labiau tinkamas Flinstounų serialui filmuoti nei žmonėms gyventi, nes bent jau mes ten jautėmės kaip milžinės. Ne tik jautėmės, bet taip ir atrodėm :)
Savaime suprantama, visos kelionės metu Vijay teko atsakyti į šimtus mūsų klausimų apie gyvenimą, religiją, darbą, meilę, šeimą ir vedybas. Niekam ne naujiena, kad vedybos yra jaunųjų šeimų susitarimas. Mūsų užuojautos jam jis nesuprato, nes šventai tiki, kad išrinks tai, kas jam bus geriausia. Vijay - 27-eri, tad jis planuoja ateinančių trijų metų bėgyje sukurt šeimą. Ilgiau, pasak jo, viengungiauti nepriprasta. Gera buvo su juo bendrauti, nes buvo labai kuklus palyginus su daugeliu indų, sutinkamų gatvėse ir prašančių nusifotografuoti kartu. Jis labai sukuklindavo prieš fotoaparatą, tačiau keionės pabaigoje prasilaužė ir netgi išdrįso nuskinti mums po rododendrą, primenančią rožę. Kaip jis pats prisipažino, tai buvo pirmas kartas, kai jis kažkam dovanojo gėlę. Faktas, kad ir mamai nesakė, kad savo namuką kalnuose aprodo dviems crazy europietėms.
Pats skaidriausias mūsų atradimas - vienuolis Nima.
Kėlėmės anksčiausiai, norėdamos pakliūti į budistines mišias - pudžą, tačiau šventykloje sutikom tik jį, bemokantį jauną našlaitį tibetietį budistinių tekstų. Vis dėlto, gan greitai tos pamokos nutrūko (gal taip ir turėjo būti, o gal tarp įtempto pamokų ir studijų grafiko, jis buvo pasiilgęs paprasto bendravimo), tad gan greitai jis prisijungė prie mūsų, nedrąsiai šmirinėjančių po šventyklą. Kadangi, klausimų mums netrūko, mūsų pokalbis užsitęsė kelias valandas. Gavom pirmąsias budistinės religijos pamokas, tibetietiškos arbatos ir sausainių, labai primenančių lietuviškus žagarėlius. Nors juos aukojo pačiam Budai, mums jų skonis neįtiko (o gal buvo tiesiog per daug lietuviškas po nuostabių indiškų skanėstų ragavimo), tad niekam nematant pavaišinom jais paukščiukus.
Didžiausia dovana buvo jo šypsena ir ypatinga šviesa, sklindanti iš akių. Šypsena nedingdavo nuo jo veido net kalbant apie skaudžius dalykus - Tibeto okupaciją, blogus darbus ir t.t., tad tikrai ne šiaip sau viena draugė, pamačiusi jo nuotrauką, pavadino jį "tusovščiku". Jis atrodė tikrai "užsivežęs" gerumu ir paklaustas apie didžiausią jo svajonę nė nemirktelėjęs atsakė, kad visada meldžiasi už žmonių nušvitimą.
Pats linksmiausias mūsų atradimas - tibetietis Jamkyap (Jam), tačiau daugiau apie jį papasakosiu jau kitame įraše.
Iki!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą