Jau savaitėlė Rišikeše, tad miestas tapo savas. Jei pirmą dieną džiaugemes tik dėl oro (Rišikeše kasdien apie 28 laipsnius šilumos, o Makleogandže buvo tik apie 15), dabar pradedam pajusti ir tai, kas slepiasi po šio miesto skraiste. Iš tiesų, apskritai, reikia laiko, kad sugebėtum pamatyti ne šiukšlynus, kurių čia pakankamai, o tai, kas yra tarp jų.
Kaip Indiškas miestas, Rišikešas - gan gražus, švarus ir ramus. Miestą i dvi puses skiria šventoji Gango upe, kuri cia skaidriai žalsva, nes išteka iš netoliese esančių Himalajų. Tibete, Gango ištakose, žmones net geria vandeni iš upės, tačiau, kaip žinia, tekedamas per Indija, Gangas igauna sodraus šudo spalva. Miesto centra sujungia du gražūs beždžionių tiltai, kurie čia tikrai atitinka savo tiesioginę prasmę. Beždžionių ant šių tiltų tikrai daugiau nei pėsčiųjų, motorolerių ar karvių kartu sudėjus.
Naga baba - čia ir ne čia
Vis dėlto, tie tiltai - ne tik sujungia du miesto krantus. Iš judresnės miesto pusės perėjus i kitą pusę patenki tarsi į kitą pasaulį, kur susilieja daugybės šventyklų skambantys varpai, giedamos mantros, aštrus smilkalų, skrudintų spragėsių ir šviežio karvių šūdo kvapai. Išminčiai sadhu, vadinami babomis, specialiai rūko žolytę, kad atitrūktų nuo kasdienybės, tačiau pradedantiesiems, tokiems kaip aš, ir rūkyti nereikia. Vos tik perėjus tilta patenki i kažkokį tai trans ir vietoj to, kad kažka eitum, darytum žiuretum, norisi tik buti. Gerai, kad svarbiausia miesto ižymybe - Maharishi Mahesh Yogi Ašramą, kuriame 1968 m buvo įsikūrę Bitlai, apžiurėjom pačioje pradžioje. Jei tada tai atrode tiesiog graži vieta, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas i upę, dabar suprantu, kad Bitlus cia pakerėjo ne vaizdai, o ta kitokia, užburianti ir nuo visokių minčių apvalanti atmosfera.
Maharishi Mahesh Yogi - Bitlų ašrame
O gal ir tikrai ore sklando daugybės babų (sadhu) ir visokiausių hipių rūkomos žolytės kvapas, nes paskutines dienas juokiames beveik not stop ir planuojam atidaryti "Laughing" ashram'a, kurio guru butu kelioneje iš Makleogandžo i Rišikeša sutiktas vokietis Bjornas, turintis išskirtinį humoro jausmą ir dar išskirtinesnį juoką. Jo Rišikeše laukė australų pora, tad jau pirmą vakarą naujame mieste džiaugėmes puikia kompanija ir dėkojom dievams už sėkmę sutikti nepaprastus žmones.
Rišikešas vadinamas šventu miestu. Mėsa cia uždrausta kaip ir alkoholis. Žinoma, gerai paieškojus, turistiniuose restoranuose gal ir rastum alaus, taciau, dažniausiai ir vietiniai, ir atvažiavusieji megaujasi "žolyte". Ji cia nera legalizuota, taciau matyt ir neuždrausta, nes restoranuose ir kitose viešose vietose šitas kvapas yra dažnas.
Kol kas mūsų dienotvarke itin paprasta - ryte darome mankštą ir jogos pratimus, pusryčiaujame gan vėlai, nes laukiame kol iškeps nuostabų obuolių pyragą, tada einame pietauti i kavinę "Little buda", kuri tapo ne tik mūsų grupelės susitikimo vieta, bet ir visu atvažiavusiu iš Makleogandžo susitikimo vieta. Pietaujame ilgai - ne mažiau nei tris valandas, per kurias kartais kas nors ir nusnusti suspeja. Tuomet laikas masažams arba jogai, kuri yra vienas iš "must to do" dalyku jogos sostineje. Vis delto, nors apankiau jau tris jogos mokyklas, galiu drasiai sakyti, kad geresnes mokyklos nei "Ananda" Vilniuje dar neradau.
Vakaras paprastai prabega vel kavineje - vakarieniaujant ir gurkšnojant arbata. Bandymas surasti vieta`pajudinti uodegas baigesi nesekmingai. Apie kluba ar diskoteka paklausti vietiniai, išpute akis primindavo, kad esame šventam mieste. Taigi, džiaugiames praktiškai kiekviena diena sutinkamais išskirtiniais žmonemis ir tiesiog bunam :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą