Idiliškas Bali rojus
Kelionė į Balį prasidėjo Kalkutoje, kur po daugybės kelionių traukiniais ir autobusais, pagaliau skridome lėktuvu. Tarpinė stotelė buvo Malaizijoje, Kuala Lumpur, kuris buvo didžiulė atgaiva po daugiau nei 5 savaičių Indijoje. Buvo keista iažiuoti komfortišku autobusu, metro, o ypač rasti toletinio popieriaus toletuose. Dar geresnis jausmas buvo pabuvus tikruose namuose. Didelis ačiū už tai Eglei ir Audrai, jau metus gyvenančioms Kula Lumpure. Neįitikėtinai gera buvo išsimaudyti normaliame duše su karštu vandeniu, išsivirti arbatos ir išsitiesti minkštoje sofoje. O ką bekalbėti apie wi-fi internetą, prie kurio iš to džiaugsmo prasėdėjau visą naktį neskaičiuojant valandos snūstelėjimo prieš pat rytą.
Skrydis iš Kel’o į Balio sostinę Denpasarą truko tik tris valandas, tad Indonezijos žemę palietėm 26 d. vėlų vakarą. Kadangi mes vis dar keliaujame be Lonely Planet, ir kuo toliau, tuo labiau abejojam, ar jos reikia, neturejom nė menkiausio supratimo, kur ieškoti nakvynės, tad prisišliejom prie vienos belgų porelės, užsibukinusios viešbutį Kutoje. Žinojau, kad tai tusų miestas, tačiau vėlų vakarą nenorėjom pradėti atokesnių Balio kampelių paieškos. Vis dėlto, jau po pirmųjų penkių minučių Kutoje supratau, kad tai yra daug blogiau nei tusų miestas ir daugiau nei vienos nakties čia nenoriu praleisti. Na bet jei jau Kuta garsi dėl tusų, tai nusprendėm paimti tai, ką ji siūlo. Nepaisant praėjusios bemiegės nakties keletą valandų non stop judinome savo kūnelius, kurie po šventų miestų Indijoje,o tai reiškia ir be diskotekų, buvo išsiilgę greito ritmo ir judesio. Nepaisant savo raumenukus ant scenos demonstravusių Balio vyrukų, didžiausia vakaro pažiba buvo Rūta ir ne tik todėl, kad ji buvo beveik už visus galva didesnė. Ilgą laiką ieškojusi vietos pašokti Rūta atsidavė muzikai visu šimtu procentu, na bent jau taip atrodė žiūrint iš šono. Sprukom namo tik tada, kai šokių aikštelėje vienas vyrukas, norėdamas atbaidyti kitus šokėjus, pradėjo laistyti konkurentus alumi.
Kitą rytą iš karto po pusryčių, kurie pirmą kartą įėjo į mūsų viešbučio kainą, puolėm ieškoti pigiausių būdų, kaip pabėgti iš Kutos. Kainos čia, ypač po Indijos, pasirodė milžiniškos. Jei Indijoje už viešbutį mokėjom vidutiniškai apie 10 Lt, tai čia mokėjom 25 dolerius. Taip, kambarys buvo su pusryčiais ir baseinu, tačiau tai skambėjo šimtą kartų daug geriau, nei žiūrėjosi.
Kitaip nei Indijoje, Balyje Rūta drąsiai mėgaujasi gatvės maistu :)
Nusprendėm keliauti iš Balio į Lombok salą, tačiau nenorėdamos pasilikti ilgiau Kutoje, nusprendėm bent vieną naktį praleisti šiek tiek atokesniame Sanur. Palyginus su Kuta čia daug geriau. Jei Kutoje per pirmas valandas mieste pasiūlė ir narkotikų, ir vyrų, ir transporto, ir ekskursijų, ir masažo, tai Sanure kol kas siūlo tik transportą, ekskursijas ir masažą. Žinoma, paplūdimys ir maistas nuostabus ir galbūt kai kam čia būtų idealios atostogos, tačiau tik ne man. Vis dėlto, sėkmė sutikti ypatingus žmones mus lydėjo ir čia. Netyčia sutiktas Josephas, per daugiau nei penkiasdešimt metų tiek nuveikė, kad tos veiklos užtekų keliems gyvenimams. Gimęs Brazilijoje, jis jau 22 metus gyvena Indonezijoje, tačiau spėjo padirbėti perkusininku Laose, 7 metus sėdėjo kalėjime Japonijoje, nes bandė kišti koją japonų verslininkams Indonezijoje, tačiau net ir ten laiko neleido veltui. Buvo įkūręs kalėjimo radiją ir per savo celės langą skaitė žinias aštuoniomis kalbomis, kuriomis laisvai rašo ir kalba. Kai išsikalbėjome, paaiškėjo, kad jis turi žemės Lomboke, kur mes ir planavome važiuoti, tad važiuosime ten jau su rekomendacijomis :) Na bet net ir tai nėra svarbiausia. Išsiaiškinome, kad Josephas, atvažiavęs į Loboką, išmokė žmones užsidirbti. Vietoj to, kad Lomboko žmonės dėl kelionės į Meką parduotų savo žemę, jis atvežė į salą figų ir datulių sėklų bei išmokė šiuos vaisius užauginti. Žinoma, tai nebuvo paprasta. Iš pradžių į užsieniečius žodžius niekas nekreipė dėmesio. Tik tada, kai vietiniai pamatė sunokusius vaisius Josepho žemėje, suvokė, kaip galima užsidirbti. Dabar, kaip pasakojo Josephas, vietiniai nuolat išsikasa medžius iš jo žemės bei persodina į savąją. Ir tai, tik viena iš daugybės jo neįtikėtinų istorijų, kurias klausydamos dar ir susipažinom su geriausiais Indonezietiškos virtuvės gardėsiais už vietiniams žmonėms taikomas kainas.
Nuostabių avokado sulčių, sumaišytų su kakava, bei sojos daigų salotų su riešutiniu padažu skonis jau verčia uždaryti kompiuterį ir ruoštis vakarienei.
šaunuolė - labai įdomu, šauniai subalansuota istorija. Linkėjimai Rūtai. Ji tikriausia mieliau masažuojasi nei klaviatūrą minko :)
AtsakytiPanaikinti