Priežastys įsimylėti Indiją

Spalvingas ir mistiškas Varanasis

Indija nuo pat vaikystės buvo mano svajonių šalis. Prisiskaičiusi indiškų mitų ir pasakų įsivaizdavau, kad tai šalis, kurioje gyvena daugiarankiai žmonės, daugiagalviai dievai ir sudievintos karvės. Žinoma, ten buvusių draugų įspūdžiai neatitiko mano įsivaizdavimo, tad jei iš pradžių trūko pinigų, vėliau trūko drąsos pamatyti tikrąją Indiją. Vis dėlto, savo backpack‘inę kelionę norėjau pradėti nuo Indijos neatsitiktinai. Jaučiausi, kad esu pasiruošusi priimti šios šalies iššūkį.
Ar tai tikrai buvo iššūkis? Iš dalies taip, tačiau dėl to ši šalis tik dar labiau nuostabi.

Priežastys įsimylėti Indiją:

1. Tai šalis, kuri geriausiai šlifuoja tavo ego.
Žinoma, gali ir čia rasti vakaruose įprastą komfortą, tačiau jei nori pamatyti tikrą šalį, reikia susitaikyti su šiukšlėm, higienos nebuvimu, sausakimšais autobusais, kuriuose nėra nei kur kojų ištiesti, nei galvos atremti, vėluojančiais traukiniais ir didžiąja mase neišsilavinusių žmonių, kurie stumdosi, spjaudosi, šiukšlina, spokso į tave, bando paliesti ar neatsiklausę tavo leidimo matuojasi tavo šlepetes traukinyje.

2. Šilti, nuoširdūs ir padėti pasiruošė žmonės. Nekalbu apie tuos, kurie įlipa į traukinio vagoną ar įsitaiso viršutiniame gulte vien tam, kad pasižiūrėtų į tave ir fotografuoja savo telefonais. Kai supranti, kad tai išsilavinimo stoka žiūri į tai su šypsena, tačiau jau geriau tokie bezdžioniukai nei sukti ar agresyvūs žmonės. Vis dėlto, gerų žmonių sutikome kelis kartus daugiau. Beveik kiekviename mieste susipažindavome su atskiros istorijos vertais žmonėmis ir praktiškai kiekviename mieste būdavo, kas mus išlydėdavo – ar vienuolis Nima Daramsaloje, ar viešbučio savininkas Rishikeshe ar paprastas studenčiokas Amur Varanasyje, kuris padėjo susirasti platformą, kupė ir susikrauti kuprines atidėdamas savo išvykimo laiką.



Nelengva, bet įmanoma sutikti ir sąžiningų rikšų vairuotojų

3. Indiški saldumynai, kuriuos didžiausiam draugės pasibaisėjimui godžiai valgiau jau pačią pirmą dieną, nepaisant to, kad saldumynus kaip ir visą kitą maistą paduoda tau rankomis. Gal tai ir neatrodo baisu, tačiau kai matai, kai su tomis pačiomis rankomis ima pinigus, kasosi sau klyną ar valosi užpakalį, apetitas dažnai dingsta. Rūta tik pačiomis paskutinėmis dienomis, suvalgydavo saldumyną nenupjausčiusi jo kraštų.

4. Gilios tradicijos. Galima dėl jų ginčytis, tačiau negalima negerbti. Tradicijos čia yra lemiamas veiksnys kiekvienoje gyvenimo srityje – piršlybų, vestuvių, religijos ar meno. Galbūt iš čia kyla šioks toks pasyvumas kasdienėje veikloje – per amžių amžius žmonės atliko gamtinius reikalus gatvėje, šiukšlino, tad kodėl reikia kažką keisti? Net ir dabartiniais laikais galioja kastų sistema, kai negali pereiti į aukštesnę kastą net ir turėdamas krūvą pinigų. Net ir dabar, kai parkuose gali išvysti daug susiglaudžiusių ir laimingų porelių, egzistuoja vedybos dėl pinigų. Turtingas jaunikis gydytojas jaunosios tėvams gali kainuoti ir 20 000 Lt. Žinoma, teko sutikti ir tokių verslininkų, kaip mūsų viešbučio Rishikeshe savininkas, kuris savo vaikams leis klausytis savo širdies balso. Žinoma, iš vienos pusės, jis pats gali padėti vaikams finansiškai, iš kitos pusės jis nenori atkartoti savo tėvų klaidų, kurie liepė per 5 min. tėvams atsakyti, ar sutinka vesti pasiūlytą nuotaką.



Laiminga mama

5. Elegancija ir spalvos. Galbūt dėl anksčiau minėto individualaus pasyvumo ir pagarbos tradicijoms, kiekvienas judesys ar veiksmas yra itin elegantiškas ir žavingas savo forma ir spalva. Niekur kitur nemačiau, kad žmonės, įstrigę žmonių kamštyje pradėtų dainuoti. Niekur kitur nemačiau tokių elegantiškų vargetų, nuostabiais spalvingais tradiciniais drabužiais besiknisančių po šiukšlynus ar prašančių išmaldos skersgatviuose. Niekur kitur nemačiau tokio atsidavimo vienas kitam ir prisirišimo, kai mama su aplink ją aplipusiais keliais vaikais tarsi ką tik gimusiais šunyčiais snaudžia traukinyje prie toleto, o vyras, apšokinėja žmoną atiduodamas jai skaniausią kąsnelį. Moterys čia net nešdamos ant galvos didžiulius ryšulius malkų eina šokio žingsniu ir jaučiasi kaip karalienės. To, manau, galėtų pasimokyti kiekviena europietė.



Šiukšlyne besikuičianti vargeta



moterys

6. Gyvas tikėjimas. Rishikeshe susipažinom su nuostabia fotografo Tribhuwan šeima. Tribhuwan, save vadinantis Gudu (nuo žodžio Good do) papasakojo istoriją apie viena babą, kurį jam teko garbė sutikti Himalajų kalnuose. Jis mirė, sulaukęs 115 metų, tačiau nuostabiausia tai, kad paskutiniuosius 57 metus jis gyveno pakėlęs vieną ranką. Skamba kvailai? Tiesiog jis tikėjo, kad sunkus fizinis veiksmas gali sustiprinti atsidavimą ir tikėjimą. Ir jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pakelti ranką yra juokų darbas, tačiau jau po 10 min. ranką norisi nuleisti.



Babos didžiojoje Kumbha meloje

Žinoma, yra ir kita pusė. Net jei mane tikrai nustebino gyvas žmonių tikėjimas ir nuoširdus atsidavimas, pati induizmo religija pasirodė man nepriimtina. Ji, kaip ir gausus ir spavingas jos dievų panteonas, pasirodė per daug prabangi ir orientuota į formą bei išorę arba paprasčiau kalbant į pinigus. Brahminai, priklausantys aukščiausiai kastai, čia laikomi beveik dievais. Jiems aukojami ne tik pinigai, bet ir įvairios dovanos, padedančios pelnyti mirusiesiųjų sieloms dangų ir gerą gyvenimą. Varanasyje sutiktas Ganga Puji viešbučio (kurį tikrai rekomenduočiau kaip labai švarų ir pigų) savininkas, prieš beveik metus palaidojęs mamą, išleido tūkstančius dolerių aukodamas brahminams naujus baldus, televizorius, rūbus, kitus apyvokos daiktus. Net jei Radž ir supranta, kad visi šie daiktai yra paprasčiausiai parduodami, tokia yra per amžius gyvuojanti tradicija, kurios jis negali nesilaikyti.

7. Garsas. Nė viena šalis neskamba taip, kaip Indija. Triukšmingos gatvės ir jose skambanti giesmių muzika, rėkiantys prekeiviai gal ir iš pat pradžių neskamba itin darniai, tačiau po kažkurio laiko visa tai kažkokiu būdu susilieja į vieną, apvalantį „om“ garsą, kuris kaip sakoma, skambėjo tada, kai buvo sukurtas šis pasaulis.

Ar reikia daugiau priežasčių? Šį sąrašą tikrai galėčiau pratęsti, tačiau meilei nereikia priežasčių ;)

Indijoje vietoj planuotų poros savaičių praleidome daugiau nei penkias, tačiau žinau, kad čia tikrai sugrįšiu!