Apie Varanasį buvau girdėjusi daug gero ir blogo, tad buvo smalsu atvažiuoti į šį miestą vien dėl to, kad galėčiau susidaryti savo nuomonę. Galbūt tai tikrai nėra tas miestas, į kurį grįžčiau kokį šešiolika kartų, kaip viena sutikta japonė, tačiau jis tikrai turi savo paslapties ir žavesio. Tai miestas, kuriame labai aiškiai gali pajusti gyvenimo cikliškumą ir tai, kad viskas sukasi ratu. Tai miestas, kuriame ir gyvybė, ir mirtis eina koja kojon, tai vieta, kur vartai į kitą realybę, daugelio vadinamą tikrąja realybe, yra labai arti. Laikas čia ne bėga, nei eina, o tiesiog pulsuoja niekada nenutrūkstančiu širdies ritmu. Tikriausiai ne šiaip sau Šyva – labiausiai garbinamas induistų trejybės dievas, pasirinko šį miestą savo buveine. Tikriausiai ne šiaip sau indai tiki, kad visi Varanasyje sudeginti arba Gange paskandinti žmonės, o tiksliau jų sielos iš karto patenka į dangų.
Stebėdamas deginamus kūnus, pelenus, išpilamus į Gangą, krantuose besimėtančius skeletus ar išplaukusius lavonus labai aiškiai suvoki, kaip svarbu išmokti gyventi čia ir dabar, ir kaip svarbu pasirūpinti ne tik kūnu, pareigom, mašinom, namais ar kitais materialiniais dalykais, bet ir siela. Žinoma, Varanasyje žmonės per daug rūpinasi tik savo siela. Rytą ir vakarą plaudami savo nuodėmes Gange, čia pat jį teršia nuleisdami kanaliziją ir galybę šiukšlių. Šiek tiek graudžiai atrodė vieną rytą akcijai prieš Gango teršimą rankomis susikabinusios mokinės. Net jei per garsiakalbius tuo metu buvo skaitoma paskaita apie taršą, bet kuris mano kalbintas žmogus, ar tai būtų angliškame koledže studijuojanti dvylikametė, ar išsilavinęs ir Europoje dirbęs reiki mokytojas ar paprastas valtinininkas, visi jie tikėjo, kad Gangas išsivalo nuo visų šiukšlių pats. Jei jau stebėjausi, kaip babos verda arbatą iš gango vandens ar gamina maistą, tai praradau amą, kai apie Gango taršą užklaustas valtininkas rieškutėmis pasisėmė vandens ir čia pat jo atsigėrė. Žinodama, kad kasdien čia nuo seno palaidojama apie 200 kūnų, džiaugiausi, kad tą rytą nieko nevalgiau :)
Varanasyje iš viso praleidom tris naktis ir dvi dienas. Beveik visas laikas prabėgo prie Gango apart pusdienio Hindu universiteto miestelyje, kuriame kitaip nei mieste, buvo itin švaru, ramu ir žalia. Įspūdingiausi prisiminimai iš rytinio pasiplaukiojimo valtimi. Kai kurie viešbučiai, taip kaip mūsų Shanti Guest House (nieko ypatingo, bet į vėliau atrastą Ganga Puji House dėl vienos nakties patingėjome kraustytis) organizuoja tokias ekskursijas nemokamai, tačiau tikrai verta už ir sumokėti. Saulei kylant atsiskleidžia gražiausios Gango Ghat‘ų spalvos, kuriuose saulę kas rytą pasitinka ir prausiasi bei meldžiasi tūkstančiai vietinių, indų ir baltaodžių turistų. Žinoma, didžiausią įspūdį paliko kitame krante aptikti kauleliai. Tai buvo šventų, nedeginamų žmonių kaulai. Šventais laikomi brahminai arba babos ir jogai, nėščios moterys, vaikai, raupsuotieji ir žmonės, mirę nuo gyvatės įkandimų. Jų kūnai nedeginami, o su pririštu akmeniu, nuleidžiami į dugną. Jei virvėms atsilaisvinums, kūnas iškyla ir atplaukia į pagrindinę Gango pakrantę, jis vėl nuleidžiamas į dugną, jei į kitą pusę – jis atitenka paukščiams. Tokius du, paukščių apdorotus, ir pamatėme kitame krante.
Tai, kas liko iš ševntų kūnų, palaidotų Gango dugne
Įspūdingai atrodė ir kūnų degintojų namai brangiausioje Varanasio vietoje prie Gango. Priklausydami pačiai žemiausiai kastai, jie kraunasi didžiulius turtus iš žmonių deginimo. Matydamos prabangius namus, džiaugėmės, kad nepasidavėme vieno rubuilio kūnų degintojo spaudimui paaukoti pinigų vargšų deginimui. Jis prašė paaukoti bent 200 rupijų (apie 10 Lt), kurių neva reikia 1 kg malkų, kai iš viso reikia 30 kg. Pagal jį sudeginti vieną žmogų kainuoja 60 000 (apie 3000 Lt) rupijų, tačiau ši suma pasirodė tokia nereali ir iš piršto laužta, kad nesinorėjo aukoti nė cento. Kaip vėliau išsiaiškinome, sudeginti vieną žmogų kainuoja 3000 rupijų (apie 150 Lt). Tai irgi nėra mažai Indijoje, tad kartais vargšai ar neturintys artimųjų mirusieji sudeginami elektriniame krematoriume, kur ši procedūra kainuoja apie 25 lt, tačiau po jos pelenų niekas neatiduoda. Girdėjome istoriją, kai viena šeima, atvežusi savo paralyžiuotą artimąjį į Varanasį mirti (Varanasyje itin populiarios tokios mirtininkų ligoninės, kur žmonės suvažiuoja iš visos šalies laukti mirties, tikėdami pateksią tiesiai į dangų) ir neturėdama pinigų mokėti už ligoninę, vienas po kito pylė rieškučiomis vandenį į burną norėdami padėti greičiau patekti į anapusinį pasaulį. Pylė vienas po kito tam, kad nė vienas nežinotų, kurio rankos įpylė lemiamą vandens dozę. Jei sakoma, kad brangiausia gyventi Mumbajuje, tai brangiausia mirti, ko gero, yra Varanasyje. Kūnai iki deginimo namie paprastai laikomi vieną dieną, leidžiant artimiesiems atsisveikinti su velioniu, tačiau kartais kūnai išlaikomi ilgiau jei kaip šaldytos krevetės ant ledukų yra gabenami į Varanasį iš tolimiausių šalies kampelių. Tokią prabangą sau gali leisti tik turtingi lavonai, kurie deginami su visais auksiniais papuošalais. Žinoma, jie dažniausiai atitenka tiems patiems kūn ų degintojams, kurių paskirti žmonės nuolat persijoja į upę supiltus nuodėgulius, ieškodami aukso. Tik patys vargingiausi nuima papuošalus nuo mirusiųjų artimųjų prieš pat deginimą. 3 valandos ir kūno nebėra. Šviesiais drabužiais apsirengę artimieji, tarp kurių dažniausiai nėra moterų, nes manoma, kad moterys savo ašaromis gali trukdyti sielai išeiti arba pulti į laužą, laukia šalia, kad galėtų pasiimti pelenus ir išpilti juos į Gangą. Tuomet eina maudytis ir aukoti brahminams. Po trylikos dienų rengiamas didelius balius artimiesiems ir vėl aukojama brahminams. Lygiai tas pats daroma po mėnesio, po pusmečio ir po metų.
Svajotojas Sunil
Apie visa tai, mūsų valtininkas pasakoja su tokia pat šypsena ir lengvumu, kaip ir kalbėdamas apie savo mylimą valtininko darbą. Kas naktį miegodamas valtyje ir 75 proc. atlyginimo atiduodamas tėvams, kitą pusę jis paslapčia, nes turėtų atiduoti tėvams visą uždarbį, taupo nuosavai valčiai. Valtis čia kainuoja nežmoniškai daug – apie 2500 lt, tačiau tai neatbaido nuo svajonės. Gerai kalbėdamas angliškai, dvidešimtmetis valtininkas žino, kaip užsidirbti ir nuo tų turistų, kurie neva tai už pasiplaukiojimą neturėtų mokėti. Susigundome pasiūlyta išplėstine ekskursija, kurios pabaigoje duodame vieni kitiems įžadus – mes pasižadame atvykti kitais metais, jis pasižada turėti nuosavą valtį.
Artistiška aukojimo Gangui ceremonija
Dar vienas Varanasio pasidižiavimas – Ganga arti ceremonija, vykstanti beveik kiekviename Ghat‘e, kurių palei pakrantą driekiasi apie 80. Kad ir kiek šių ceremonijų matėme Rišikeše ar Haridvare, jos nė per nago juodymą neprilygsta prie pagrindinių ghat‘ų vykstančioms ganga arti. Ne šaip sau, jos vadinamos „arti“. Aukojimo Gangui ceremonija iš tiesų primena meno performancą. Sinchroniškai ir plastiškai judėdami jaunieji arba būsimieji brahminai, aprėdyti prabangiais auksiniais rūbais, artistiškai atlieka kiekvieną ritualą – skambina varpais, groja kriauklėmis, smilko, degina žvakes ir aukoja Kobros pavidalo Šyvai bei Gangui. Kiekvieną vakarą tūkstančiai žmonių susirenka į Ganga arti ceremonijas. Susikaupę jų veidai, hipnotizuojantys skambinamų varpų ir spiritualinės muzikos garsai, kurių taktą žmonės palydi plojimais, beveik šokantys brahminai padeda tavo sielai išsiveržti ten, kur ramu, tylu ir nešeimininkauja jo didenybė „aš“, kuri labai aktyviai reiškiasi Varanasio senamiestyje. Nors jau penkta savaitė Indijoje, tačiau negaliu nematyti nešvaros. Nepaisant gan populiarių marškinėlių su užrašais „I am not a mess“ nuostabios siauros gatvelės užmobarduotos šiukšlėmis ir karvių šūdais. Laviruojant tarp čia karaliaujančių karvių, važinėjančių motorolerių, valgį gatvėje gaminančių vietinių, nuolat kramtančių betelį, nudažantį dantis baisia raudona spalva, reikia budriai žiūrėti, kad neužliptum ant minos.
Varanasio senamiestyje džiovinamas karvių mėšlas
Gal todėl nuoširdžiai džiaugėmės atradusios itin švarias kavines. Viena iš jų – German bakery, kuri nepaisant didelių kainų, turi nuostabių keptų obuolių su vaniliniu padažu ir didžiulį pasirinkimą šviežių sūrių. Kitoje, priklausančioje anksčiau minėtame Ganga puji house viešbučiui, susipažinome ir su viešbučio savininku Radž, gyvenusiu Japonijoje ir daug keliavusiu po pasaulį. Nors ir spinduliavo vidine ramybe, taika bei japonams būdingu santūrumu, emocijos prasiveržė kai kalba pasisuko apie laidojimo tradicijas, o vėliau ir gydytojus. Beveik prieš metus mirusią jo mamą, jo nuomone, pražude besaikis gydytojų godumas. Pasiskundusi smulkiais negalavimais ji buvo nuvežta į gan prabangią ligoninę, kur, autoritetingų gydytojų nuomone, jai reikėjo kurso injekcijų. Vaistai injekcijoms, savaime aišku, buvo labai brangūs. Po injekcijų kurso manos savijauta buvo puiki ir, bejuokaudama su artimaisiais, ji jau ruošėsi važiuoti namo, kai staiga moteriškę ištiko koma. Paaiškėjo, kad širdis neatlaikė tokio intensyvaus injekcijų kurso. Širdis sustojo, bet gydytojai pareiškė turintys viltį atgaivinti. Savaitė tokios „galimybės“ kainavo 20.000 USD, tačiau, išgelbėti gyvybės nepavyko. Kaip pasakojo Radž, per tą savaitę panašiai mirė dar du žmonės. Viena neturtinga moteriškė bandė gelbėti savo vyrą parduodama visus savo papuošalus, kuriuos turėjo. Gal tai tik sutapimas, tačiau kai nebeliko, ką parduoti - jos vyras mirė. Įdomiausia, kad į ligoninę jis pateko su nedideliais skrandžio skausmais, tačiau gydytojai ištyrę visą organizmą griežtai rekomendavo injekcijų kursą. Pasak Radž, ligoninė veikia kaip vieninga mafija – gydytojai išrašo receptus, lombardo savininkai superka papuošalus, vaistininkai parduoda vaistus, o seselės įsigudrina net juos pavogti iš spintelių, kaip kad buvo vieną kartą nutvertos nusikaltimo vietoje, ir vėl reikalauja naujų vaistų. Kad ir kokia skaudi būtų ši istorija, Radž balse buvo galima justi daugiau liūdesį, o ne pyktį. Nuo 16 metų atidaręs savo viešbutį jis žinojo, kad gyvenimas sukasi ratu ir kad reikia mokytis ne tik imti, bet ir duoti. Kur jau kur, bet Indijoje – apstu galimybių tai daryti. Galėtum prašinėtojams dalinti pinigus visą dieną ir tai dar stovėtų eilė. Taip kad progresuoju labai pamažu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą