Bankoko mafija

Šviesioji Bankoko pusė

Po 12 val. Kelionės iš Ko Tao atvykstame į Bankoką trečią valandą nakties ir iš karto įsitikiname tuo, kad šis miestas niekada nemiega. Laimei, nemiega ir viešbučiai, tad nenorėdamos ilgai mėgautis kuprinėmis ant pečių, apsistojame pirmame paasitaikiusiame Marco Polo hostelyje netoli garsiosios Khao San gatvės. Mokame daugiausiai – 350 batų (šiek tiek daugiau nei 30 lt), tačiau antrą kartą per visą kelionę turime kambarį su kondicionieriumi ir pirmą kartą - su normaliu klozetu, kur vanduo nuleidžiamas specialia rankenėle, o ne dubenėliu vandens.
Šiek tiek užtrunka kol susikalbame dėl check in‘o laiko – sako, kad galime jau dabar pasidėti daiktus, bet užsiregistruoti galime tik po valandos. Jau ruošiamės prisijungti prie besilinksminančio miesto, tačiau, kažkokiu būdu gauname leidimą pasilikti kambariuose. Šiek tiek numigusios išsiruošiame apžiūrėti miesto. Klausiame kelio į karališkuosius rūmus, tačiau užkalbintas praeivis (taip atrodė tik iš pradžių) sako, kad jie uždaryti ir siūlo mums apžiūrėti kitas įžymybes užsimindamas, kad jas galėtume apvažiuoti su tuk tuku už 30 (mažiau nei 3 lt) batų. Tuk tuko vairuotojas atsiranda tarsi mostelėjus burtų lazdele ir nusiderėjusios iki 20 batų sėdame į vidų. Per daug jau keisti tie sutapimai, tačiau, kaip ne kaip, apžiūrėti pasiūlytas vietas norime, o keliauti pėsčiomis – per karšta.



Tuk Tukai - smagūs, kol juose nėra vairuotojų

Pamažu suprantame, kur čia šuo pakastas. Pakeliui mus veža į įvairias parduotuves, kurių savininkai tuk tukų vairuotojams dalina nemokamą litrą benzino už kiekvieną atvežtą turistą. Kaip žinome, jis kainuoja mažiausiai dvigubai tiek, kiek mes sutarėmė mokėti už visą dieną. Matyt todėl paskutinėje stotelėje tuk tuko vairuotojas pasiplauna nesulaukęs mūsų užmokesčio ir mes, palaukusios jo apie 10 min., grįžtame namo pėsčiomis.



Tuk Tuko vairuotojas, kuriam religija neleido fotografuotis, tačiau leido netesėti žodžio paliekant mus turguje

Kitą dieną mus vėl verbuoja tuk tukų vairuotojai. Su vienu sutariame nuvažiuoti į vieną parduotuvę dėl nemokamo benzino už tai, kad mus nemokamai nuvežtų į garsųjį Wat Po. Nesame jam patogios klientės, nes tik antra parduotuvė pasirodo yra mūsų neaplankyta. Dar nuvažiuojame ir į antrą, tačiau, griežtai prieštaraujame būti nuvežtos į trečią – ėmėme tuk tuką norėdamos sutaupyti laiko, nes vakare išvažiuojame, tačiau mūsų ginčas baigiasi tuo, kad po valandėlės važinėjimo mus parveža į starto vietą. Dedame kryžių ant tuk tukų vairuotojų ir grįžtant ieškome taksi. Žinome, kad taksi neturėtų kainuoti daugiau nei 30 batų, tad kai mums pasiūlo 150 batų – vairuotoją pavadinam nesąžiningu žmogumi, su kuriuo nevažiuotumėm nė už jokią kainą. Tuomet prabunda jo išdidumas ir jis pasisiūlo parvežti nemokamai. Netikime tuo iki pat galo, tačiau neskaitant jo pasiūlymų eiti vakare į diskoteką ir naudotis jo taksi paslaugomis kitomis dienomis, pirmą kartą Tailande gauname kažką nemokamai.



Malda



Kol Buda ilsisi, mafija dirba

Tiesa, nedaug trūko, kad būtumėm turėjusios galimybę susipažinti su vietine mafija. Žinoma, tai ne tas pats kaip galimybė susipažinti su Indonezijos princesėmis, tačiau, tikriausiai, patirtis taip pat būtų įsimintina. Laimei ar nelaimei šitas planas nepavyko, o viskas prasidėjo nuo to, kad mes sugalvojome pamatyti pussy show - Bankoko must see raudonųjų žibintų kvartale . Vienos tikrai nebūtumėm drįsusios to padaryti, tačiau netyčia susiradome kompaniją – du vaikinukus. Su vienu – prancūzu Nikolia susipažinome atvažiuodamos autobusu, su kitu – kanadiečiu Adamu susitikome jau trečią kartą keliaujant po Tailandą, tad, sutarę dalintis vienu taksi, kad nuvažiavome į garsųjį Pat Pongo rajoną. Pasidavę vieno kvietėjo vilionėms ir „laimingos valandos“ akcijai stebėti šou nemokamai užsisakę gėrimų įėjome vidun. Na apie patį šou nėra daug ką pasakoti – antrą kartą neičiau net jei man sumokėtų, tačiau pabaiga buvo tikrai įspūdinga. Kai panorome išeiti šou įpusėjus ir gavome sąskaitą paaiškėjo, kad vietoj 100 batų vienam žmogui už gėrimą, kaip kad sakė padavėja ir mus į vidų kvietęs vyrukas, reikėjo sumokėti 300, dar po 1000 už šou ir po 300 batų už dviejų šokėjų gėrimus, kurie atsirado ant mūsų stalo tarsi netyčia. Mūsų bendrakeleiviai gal dėl savo jaunystės (vienam buvo 24, kitam – 26 metai) iš karto sumokėjo tiek, kiek reikia, o mes puolėme kovoti dėl teisybės. Klubo administratorė ar savininkė nėjo į kalbas ir netruko pagrasinti mafija, o po kelių sekundžių neva tai jai paskambino. Sekundėlę sunerimau. Visi mūsų pinigai buvo pas mane ir kai aš iš pradžių neatsargiai juos išsitraukiau, tai nepraslydo pro šeimininkės akis. Visas jos dėmesys iš karto nukrypo į mane šaukiant, mosikuojant rankomis ir bandant ištraukti iš manęs pinigus. Aš, savaime suprantama, su jais visiškai nenorėjau atsisveikinti, tad stengiausi į jos grasinimus ir riksmus visiškai nereaguoti. Kai po kelių minučių mafija nepasirodė, pasijutau dar tvirčiau ir dar atkakliau gyniau mūsų poziciją. Visų pirma, gan lengvai išbraukėm šokėjų gėrimus. Tuomet pagrasinau Tailando turizmo policija, Rūta taip pat netylėjo. Galiausiai daviau už mus abi 1000 batų (apie 100 lt, kuriuos galima sumokėti už du kokteilius ir šou) vietoj prašytų 2600 batų ir užsispyriau daugiau neduoti nė lito pakartodama tai gan ramiu balsu. Taip atsilaikėm kokias geras penkias itin karštas minutes. Gal tai sutapimas, bet kai pas vieną iš mūsų bendrakeleivių radau telefoną ir neva tai ėmiau skambinti policijai (nors ir nežinojau telefono numerio), tuo pačiu metu administratorė sukandusi dantis iškošė, kad galime nešdintis lauk. Tą su malonumu ir padarėme.



Spalvingas ne tik Bankokas, bet ir jo svečiai

Iš tiesų, be spalvingų ir kaip niekur kitur ryškių taksi automobilių, auksinių budistinių šventyklų ar budų statulų, pamatėme ir juodają Bankoko pusę. Vienuoliai lenkiasi prieš Budos statulas, kiti - jaunutės merginos, berniukai ar „shemail‘ai“ lenkiasi prieš turistus, griebdami juos už rankų ir siūlydami savo kainą. Kiek girdėjau, kaina prieš derybas prasideda nuo 90 Lt už valandą, kurią galima nesunkiai nuderėti perpus. Kad ir kaip bebūtų keista, jie linkę derėtis daug labiau nei „skudurų“ pardavėjai, kurie visi telpa toje pačioje niekada nemiegančioje Khao San gatvėje. Tokie kontrastai gali nepatikti, tačiau jie tikrai daro įspūdį.



Khao San gatvėje veiksmas verda dieną ir naktį

Iki šiol po kiekvienos šalies norėdavosi surašyti tai, kas labiausiai patiko. Šį kartą norėtųsi užbaigti patarimais. Negaliu sakyti, kad Tailandu nusivylėme, nes matėme tik labai nedidelę jo dalį. Pačios pasirinkome paplūdimius, o ne atokesnius šiaurinius miestus, kuriuose, kaip pasakojoma, galima rasti tikrąją Tailando kultūrą ir sutikti nuostabius žmones. Dėl to tikrai ketinu grįžti į Tailandą dar kartą. Kaip ir dėl nuostabių mangų ir kitų sultingų vaisių bei paplūdimių ir nuostabaus povandeninio pasaulio.

Patarimai:
1. Niekada netikėti jokiais „praeiviais“, teigiančiais, kad tam tikros lankytino vietos yra uždarytos dėl švenčių ar kitų ypatingų priežasčių. Per dvi dienas Bankoke mes tokių sutikome tris, tačiau abu kartus tokie perspėjimai nepasitvirtino.
2. Mažiausiai dukart ar net triskart patikrinti kainas prieš užsisakant gėrimus, o ypač prieš įvairius pasirodymus klubuose. Tikrinti – tai reiškia paprašyti parodyti kainas, surašytas juodu ant balto, nes patirtis parodė, kad žodinis kainų pasakymas negalioja.
3. Važiuojant taksi visada prašyti įjungti taksometrą. Kad ir kokią kainą suderėtumėte prieš įlipdami į taksi, ji bus didesnė nei važiuojant su taksometru.
4. Ginčuose su vietiniais apsiginkluoti kantrybe ir ramybe. Laimėti galima ir nerėkiant. Gąsdina vietine mafija? Argi to reikia išsigąsti? Tokios galimybės – gan retai pasitaiko gyvenime :)