Itin malonios Tailando-Laoso pasienio darbuotojos
Laose mūsų laukia su šypsenomis. Jei nusileidus oro uoste dažniausiai pasitinka gyvos merginos, įvažiuojant į Laosą autobusu iš Tailando pasitinka dirbtinės. Svarbiausia – pasitinka ir tai iš karto gan linksmai nuteikia.
Įvažiavus į Ventiane, geras jausmas niekur nedingsta. Užeiname į jaukų Mickey guesthous‘ą, kuriame norisi pasilikti net jei nėra dviviečių kambarių. Rūta išeina išsikeisti pinigų ir apžiūrėti aplinkinius viešbučius, o aš lieku saugoti daiktų ir su kiekviena minute vis labiau įsimyliu šitą vietelę. Visi šypsosi – ir čia apsistoję backpacker‘iai, ir kokie šeši aptarnaujantys darbuotojai, kurie nuolat valo pusryčių stalą, papildo cukraus ar uogienes indelius, termusą ir t.t.
Dar daugiau – susipažįstu su pagyvenusia moteriške, kuri savo energija ir gyvenimo džiaugsmu nesiskiria nuo čia besisukinėjančio jaunimo. Jai 74 metai ir ji backpackina jau penkerius metus bei dar nesiruošia grįžti į gimtąją Angliją. Kelionių jos gyvenime niekada netrūko, tačiau kai prieš dešimt metų mirė jos vyras, ji pradėjo keliauti po Aziją viena. Kaip ji pati sako, jei galėtų pakartoti gyvenimą iš pradžių, pakeistų tik vieną dalyką – būtų daugiau laiko skyrusi buvimui kartu su vyru, o ne dėl vaikų. Kaip buvo įprasta, susilaukė vaikų jie jau pirmaisias vedybų metais. Be to, ir ištekėjo jauna. Vyras, pažinęs ją 15 laukė iki 19 metų ir tuomet pasiūlė tekėti. Išgyvenusi su vyru 47 metus ji sako buvusi be galo laiminga ir tuo neleidžia abejoti jos užsisvajojusios akys bei iš lūpų nedingstanti šypsena. Jos vyras, pasak jos, buvo ir geriausias draugas, ir mokytojas, ir meilužis. Jis visada skatino Joaną keliauti, tad dabartinės jos kelionės iš dalies yra ir jo nuopelnas. Bet kuriuo atveju, ji , jos pačios žodžiais tariant, buvo ir yra be galo laiminga, o į klausimą, koks jos laimės receptas, pagūžčioja pečiais ir sako, kad, matyt, jai tiesiog sekasi. Vis dėlto, pagalvojusi ji priduria, kad niekada niekuo nesiskundžia, kas ją skiria ne tik nuo bendraamžių, bet ir nuo daugelio mūsų vienmečių, mėgstančių kuo nors pasibėdavoti. Nematant jos būtų sunku patikėti, kad ji prieš kelis metus trekino Himalajuose kartu su grupele naujai sutiktų jaunuolių.
74 m. Joan su grupele jaunuolių prieš kelis metus perkopusi: "I am happy and I am really lucky!!!"
Mums besikalbant su Joana ji dar užmezga pokalbį su jaunom panelėm, bevažiuojančiom į Vietnamą, susižavi jų idėja ir per kelias minutes apsisprendžia važiuoti kartu. Taigi, mes ne tik kad išgirstame neįtikėtiną jos istoriją, tačiau mums dar ir atitenka jos dvivietis kambarys, kurio iš pradžių nebuvo.
Laosietiškos linksmybės
Apsitvarkiusios bandome išeiti apžiūrėti miesto. Bandome, nes po kelių žingsnių mus sustabdo bedainuojanti ir bešokanti grupelė laosiečių, kurie kviečia mus į rato vidurį šokti ir pila alaus. Angliškai jie nekalba, tačiau jaučiame, kad žmonės nusiteikę linskmintis iš visos širdies. Šoka seneliai, tėvai ir anūkai. Šokam ir mes. Apskritai, žmonės čia labai atsipalaidavę. Net ir vienuoliai.
Vargu ar ausinėse skamba budistiniai tekstai
Sisaket šventykloje labiausiai susikaupęs vienuolis klausėsi muzikos per ipodą. Kiti, begurkšnojantys pepsi colą, kvietė prisėsti šalia jų, o antra ištarta po “where are you from” buvo “ you are beautiful”.
Linksmai nusiteikę vienuoliai
Užtat ramūs Ventiane tuk tukų vairuotojai. Jie tokie atsipalaidavę, kad daugiau nei kartą nesiūlo savo paslaugų.
Neįprastai neagresyvūs tuk tukų vairuotojai
Šis lafa jausmas apima ir mus - kalbamės, valgom, vėl kalbamės ir vėl valgom. Mums čia patinka!
Mokomės valgyti Laosietiškus sticky ryžius rankomis
Mokomės valgyti rankomis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą