Vang Viengas
Vang Vienge užsibuvom visą savaitę. Net gėda kam pasakyti, nes Vang vieng’as daugumai asocijuojasi tik su vakarėliais kiaurą parą. Čia žmonės pabūna arba ilgiausiai kelias dienas arba pasilieka mėnesiui ir net keliems. Žinoma, daugumai užtenka pasigėrėti nuostabių kalnų vaizdais iš šokių aikštelės laikant populiariuosius bucket’us rankoje, tačiau, norint, kalnais galima mėgautis ne tik iš arčiau, bet ir iš vidaus. Vang Viengas garsėja savo urvų gausybe ir grožybe, tik jie be ramiai besiilsinčių budų ir kelių “pasiklydusių” turistų yra visiškai tušti. Žinoma, nuo to mums tik geriau, nes visas atrakcijas stengiamės pamatyti ne su organizuojamais turais, o pačios. Tai nėra paprasta, nes tie, kurie moka angliškai kreipia į agentūras, na, o su tais, kurie nemoka angliškai, dialogą suregzti sunku.
atsipūtę kaimiečiai
kelionė su dviračiais
Vieną dieną su išsinuomotais dviračiais ieškojome žydrosios lagūnos ir, kaip dauguma panorusių susirasti ją savo transportu, buvome “išdurtos”. Pasukusios pagal rodyklę “lagoon” ir pasitikslinusios, ar tai yra tai, ko ieškom, susimokėjom po kelis litus už įvažiavimą (pinigai imami už kiekvieną tilto kirtimą, lindimą į urvą ar maudynes), tačiau vietoj žydrosios lagūnos radome geriausiu atveju rudają. Kai grįžtant pro bilietų pardavinėtojus sakau jiems, kad čia ne ta vieta, jie sako “no problem” ir gestais rodo, kaip ieškoti žydrosios lagūnos. Žinoma, kad “no problem” – bandom ieškoti tikrosios lagūnos. Pakeliui dar sutinkame tą pačią porelę, avažiavusią prie rudosios lagūnos, tačiau jiems stovėjimo aikštelėje per kelias minutes iš motorolerio bako dar sugebėjo pavogti benziną. Taigi, galime pasidžiaugti, kad mums su dviračiais pasisekė labiau ir judame toliau.
žydroji lagūna
Šalia žydrosios lagūnos dar aplankome Poukham olą, tačiau, labiausiai mus sužavėjo vandens ola šalia Dramblio olos.
Dramblio ola
Vandens olos ilgis – apie 300 m., kuriuos sausuoju sezonu galima pereiti kojomis, tačiau linksmiausia keliauti su padangomis – garsiaisiais tubingais.
vandens ola, į kurią įplaukiama su padangomis gerokai susilenkus
Šios patirties nesulyginsi su daugelio pasirenkamu tubingu Nam Song upe. Ir aišku, įdomiausia tai daryti ne su grupe, o dviese ar su tikrai artima kompanija – tuomet gali išjungti žibintuvėlius ir atsidurti visiškoj tamsoj bei tyloj. Dalį reikia praplaukti įsikibus į virves, dalį - iriantis rankomis, dalį -pereiti pritūpus, tačiau visuomet galima grožėtis įvairiais kalnų dariniais.
tubingui pasiruošusios
Dar viena įstrigusi ola – Hoi. Tik įėjus gali justi, kad joje gyvena ne tik Buda, bet ir galybė deivių ir dvasių. Gerųjų arba bent tokias mums pasisekė sutikti. Beeidami sutikome vieną amerikietį, kuris toje oloje pasiekė ypatingą minčių aiškumą, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, olų jis važiavo žiūrėti po rytinės grybukų dozės. Mums pasisekė minčių aiškumą pasiekti ir be jokios išorinės pagalbos – tiesiog tradiciškai išjungus žiebtuvus ir įsiklausius į tai, ką šnara olos vėjas, o gal ir ne vėjas, bet ypatinga cirkuliuojanti energija. Kaip vėliau išsiaiškinau, Hoi uola yra viena iš šventų Laoso vietų, kurioje rengiamos ypatingos ceremonijos.
oloje
tilteliu link kelių šalia esančių olų
Na bet ekstremaliausias išbandymas manęs laukė iš pažiūros visai nedidelėje Tham Chang oloje, į kurios natūralų baseiną eidavome karts nuo karto išsimaudyti. Atėjusios ten antrą kartą sutikome švedą, kuris mums esant pirmą kartą nardė po olos vidų. Jam pasiūlius plaukti kartu, neatsisakiau, nors ir neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Po kelių minučių įplaukus į olos vidų, nusėdo jo žibinto elementai, tiksliau – šviesa trumpam sumirgėjusi dingdavo po kelių sekundžių ir taip kelis kartus, kol visai nusėdo. Taigi, aš esu visiškoj tamsoj, nesusigaudau nei pro kur įplaukiau, nei pro kur išplaukti, nematau kur įsikibti ir negaliu atsistoti, nes yra gilu – vietomis iki 6 metrų. Pradedu panikuoti, prašau grįžti atgal, bet tos „2 minutes” niekaip nesibaigia ir a bandau nusiraminti. Suprantu, kad galiu tik laikytis kuo arčiau Kennetho, nes pati grįžti tikrai nesugebėsiu. Ačiū dievui, dar po poros minučių, nors jos užtruko visą amžinybę, pasiekėme galutinį bent jau šios kelionės tikslą – uolą, ant kurios galima prisėsti. Pasirodo, Kenneth prie to solos atplaukia kasdien ir laukia 10 cm voro – darosi vis linksmiau ir linksmiau. Nuo šitos olos dar šakojosi keletą urvų, kuriuose mano palydovas praleidžia po kelias valandas kasdien. Laimei, anttos uolos jis turėjo porą žvakių ir degtukų su savimi, tad nereikėjo sėdėti tamsoj, o grįžtant taip pat turėjome šiek tiek šviesos – tol, kol žvakės neužpūtė vėjas. Na bet grįžti buvo daug paprasčiau – akys priprato prie tamsos, be to, iš tolo matėsi dienos šviesa pro uolos plyšį.
Vang Viengo Nam Song upė
Nepaisant visų gan ekstremalių kelionių nardant po uolomis ar laipiojant jomis sugebėjau susitraumuoti visiškai lygioj vietoj – sėdant ant dviračio. Aišku, vargu ar tą kledarą galima pavadinti dviračiu, tačiau – išvažiuoju iš Vang Viengo su melynėmis ant kelių, šonų, alkūnių ir dar kažkur pasitemptais šonkauliais. Vis dėlto, išvažiuojame su itin gera nuotaika – mums mojuoja miestelį supantys kalnai ir vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą