Shanti shanti Ladake

Vaizdas į Leho pilį

Gėda, kad taip apsileidau ir jau senokai nebeatnaujinau informacijos, tačiau tik šiek tiek... Manau, jūs mano vietoje būtumėte pasielgę panašiai dėl vienos labai paprastos priežasties - beartėjant mano kelionės finišui norėjosi 100 proc. išgyventi ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną akimirką. Tuo labiau, kad Ladake - Šiaurės Indijos regione, į kurį mes pačios pakliuvome vargais negalais labai dažnai nebūdavo ne tik kad labai labai lėto ir gan brangaus interneto, bet ir elektros. Iš pradžių tai šiek tiek nervino, nes negalėjom pakrauti iPod'o, kompiuterio, mėgautis karštu vandeniu duše, tačiau vėliau elektros dingimas mums buvo tik dar viena gera proga pasidžiaugti žvaigždėtu dangumi ir norais palydėti krintančias žvaigždes.



Mūsų grandiozinis planas patrekinti, apvažiuoti didžiausius ežerus ir kitus miestelius taip pat buvo pakeistas, kaip ir daugelis šios kelionės metu turėtų planų. Kasdieniai pokalbiai prie arbatos su draugiškais vietiniais mums buvo lyg inkaras, tad atsisakiusios kelionių po Ladaką dar ir atidėliojom išvykimo iš Leho datas.

Dalai Lamos gimtadienis





Didžiausias įvykis, ko gero, buvo Dalai Lamos gimtadienis liepos 6-ąją, kuris yra antra svarbiausia šventė po naujųjų metų. Ladakiečiai šiai progai grįžta iš studijų ar darbų iš visos Indijos ir šventei pradeda ruoštis dar iš vakaro. Didelėje pievelėje pastatomos palapinės, kurias užsiimti norintys gyventojai, atvyksta iš vakaro ir jose miega, kad ryte atskubėjusiems draugams ir giminaičiams su pilnais krepšiais maisto būtų kur įsikurti.





Iš to džiaugsmo, kad ir mes į tą gimtadienį papulsim taip gerai miegojom (iki to kelias naktis dėl aukščio tik prabūdraudavom), tad rytinę programą net ir pramiegojome, tačiau linksmybės tęsėsi visą dieną. Visai netikėtai ir pačios tapome programos dalimi. Prisijungusios prie tibetietiškus šokius trypiančios grupelės pievelės pakraštyje po kelių minučių atsipeikėjom, kad tame pakraštyje susirinko didžiulė minia, o mes atsidūrėme priešais ją nedidelės scenos viduryje.

Dalai Lamos gimtadienio dalyviai





href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhXisPlaKtHA-h270v77VdnNPmAhvSx9F63Ypsh7_LM7P5rQOmyz7RfYKROVhAD14yYRwKQ8f2Z3ttQhU8fIw-_xukKFAY7NCZO047kG1kDrNn5IHKRfXB7o5TctEXHFEdTquOhhqdWx-U/s1600/IMG_9581.jpg">



Be tibetietiškų šokių, dainų, vaidinimų budistine tematika, netrūko ir modernių šokių. Po palapine įsirengę diskoteką jaunieji tibetiečiai vietoj kojų kilnojimo tradiciniuose šokiuose, į viršų tiesė tik rankas, tačiau linksminosi iš širdies. Šalia buvo įsitaisę ir senoliai su mažyliais, ir vienuoliukai, iš tolo stebėdami jaunimo šėliones.





Nors ir buvo švenčiamas Dalai Lamos gimtadienis, diskoteką vienuoliai galėjo stebėti tik iš šono, tačiau jie suko ir suko ratus aplink "diskotekinę" palapinę. Net jei kai kurių akys buvo paslėptos po akiniais nuo saulės, matėsi, kad žvilgsniai krypsta link pasaulietiškų džiaugsmų. Iš tiesų, net ir vienuolynuose, kuriuos mes lankėm keletą dienų iš eilės, mažai sutikom atsidavusių vienuolių. Net ir vienuoliai, kaip dauguma Ladakiečių, svajoja apie išvažiavimą gyventi į Europą ar Ameriką. Vienuolio kelio pasirinkimas taip pat jau yra retenybė, o ne savaime suprantamas dalykas, tad dauguma vienuolynų yra pustuščiai ir veikia kaip muziejai, turintys savo lankymo valandas, pietų metą. Kuo daugiau vienuolynų lankėm, tuo labiau trūko Daramsaloj surasto Tsechokling vienuolyno, visada besišypsančių vienuolių bei aišku mūsų numylėto vienuolio Nymos, kuris visada atrasdavo laiko ilgiems pokalbiams apie budizmą ir gyvenimą prie arbatos.



Teatralizuotas blogųjų dvasių žudymas Phyang vienuolyno šventėje



Taip kad po šventės Phyang vienuolyne, kur persirengę vienuoliai teatrališkai žudė blogas dvasias, vienuolynų lankymą metėm. Na, o šventės nuotaikas galite pamatyti nuotraukose.





mažoji šventės dalyvė







Kai apžiūrėjom beveik visus aplink Lehą esančius vienuolynus persimetėm ant Shanti stupos. Tai viena iš 80 „Taikos šventyklų", kurias visame pasaulyje stato japonų vienuoliai, skleidžiantys taiką pasaulyje. Prie jos labiau nei bet kuriame vienuolyne buvo justi ramybė ir gera energija. nepabijojusios 500 laiptelių ten kopėm ne kartą - pasitikti saulės arba ją palydėti.





Saulėtekis ant Shanti stupos



Tiems, kam neužtenka 500 laiptelių link Shanti stupos

Visą kitą laiką taip pat leidom shanti ritmu. Mangai ir mankšta iš ryto, o paskui naujų draugų lankymas ir ilgi pokalbiai prie arbatos. Mažuoju Tibetu vadinamas Ladakas mums virto mažuoju Kašmyru, mat dauguma mūsų draugų buvo kilę iš ten.



Mūsų draugas ir meistriškas virtuvės šefas Ali

Porą vakarų buvome pakviestos net naminei vakarienei, o kiekvieną dieną mėgaudavomės nepaprasto skonio ir aromato kašmyrietiška arbata su kardamonu ir cinamonu, na bet didžiausias atradimas - kašmyrietiškas arbūzo valgymas su citrina ir laimu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma, tačiau kartą paragavusi supratau, kad kitaip arbūzo niekada nebevalgysiu. Patariu išmėginti! Supjaustom arbūzą gabaliukais, užspaudžiame gausiai laimo ir pabarstome druska. Skaniausia, kai arbūzas būna pastovėjęs bent kelias valandas šaldytuve. Niamy niamy!