Pakeliui į Lehą
Iš Delio oro uosto per deginantį karštį ir spūstis pakliuvus į autobusų stotį nejučia prisimeni kai kurių keliautojų Indijos iššifravimą – India - I will never do it again. Minios žmonių rėkia, kažkur skuba ar guli tarp dvokiančių šiukšlių. Vis dėlto, kai mes apdujusios nuo šoko, karščio ir tvaiko maklinėjom ieškodamos savo autobuso, atsirado vienas indusas, kuris nepatingėjo skirti mums laiko ir liepdamas sekti paskui jį sustabdė autobusą jau beišvažiuojantį ne tik iš stovėjimo vietos, bet iš autobusų stoties, įlaipino ir palinkėjo geros kelionės.
Autobuse vėl pasisekė. Pirmą kartą žmonių beveik nebuvo, tad galėjome patogiai išsitiesti ant trijų kėdžių, tačiau kad nebūtų per gerai, mūsų kaimynas kai tik jau pradėdavome snausti uždėdavo savo ranką ant pėdų ar ant blauzdų. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta, nes tik kai pakeldavau akis, jis ranką nuimdavo. Kai jau supratau, prasidėjo kova – jis uždeda ranką, aš jam gerą spyrį, bet ir tai jo neatbaidė. Tik po vieno tikrai galingo spyrio iš visos širdies ir kelių lietuviškų žodžių susiprato, tad po to kitą pusę nakties turėjau atkentėti tik dvi tamsoje šviečiančias akis. Laimei, paskutines valandas tas spoksančias akis užstojo šalia atsisėdęs kaimynas, suorganizavęs mūsų pasitikimą Manalyje ir nuolaidą viešbutyje. Neturint Lonely Planet ir noro po 15 valandų kelionės autobusu iš Delio tikrinti viešbučius, mums tai buvo didžiulė atgaiva. Apskritai, Manalis – tai yra ta Indija, kurios negalima nemylėti. Nuolat šniokščianti upė, švarus oras, malonūs žmonės, ramios gatvelės ir tą ramybę saugantys galingi kalnai.
ramus Manalis
Gaila, ta ramybe mėgavomės neilgai. Netyčia sutikom vieną tibetietį, važiuojantį į Lehą, tad išvažiavom anksčiau nei planavom, tačiau už pusę įprastos kainos, o mes ypač į kelionės pabaigą taupom. Dviejų parų kelionė bandant įveikti 500 km – ko gero įsimintiniausia mano gyvenime. Ją vis dar primena mėlynės ant kaktos, nes kai dėl nuolatinio purtymo nuslysdavo pagalvės, kaldavausi galva arba į diržų laikiklius, arba į langą.
Pusvalandis miego vietoj pietų
Kelias, kuris atidaromas tik nuo liepos keliems mėnesiams, į kelią nebuvo labai panašus, nelabai maloniai nuteikė ir kelionės pradžioje pamatyta nuo kalno nugarmėjusi mašina, tačiau vėliau vaizdai buvo tokie, kad miegoti ir nesinorėjo. Sniegu apkloti kalnai, kontrastuojantys su ryškiai mėlynu dangumi, kalnų upės neleido atitraukti akių.
Kartais atrodo vos vos pratilpdavome pro siaurą keliuką tarp kelių metrų sniego kalnus, kartais kirsdavome kalnų upelius nors ir ne visada iš pirmo karto. Viename užstrigome gerą pusvalandį. Man pasisekė, nes aš kaip lengviausios svorio kategorijos likau vairuoti mašinos, kai Rūta ir dar dvi ladakietės merginos kartu su vairuotoju bandė pastumti mašiną į kurią nors pusę.
su gelbėjimo komanda
Nepadėjo net ir dar porą į pagalbą atskubėjusių vyrukų, kurie mirko lediniame vandenyje kartu su mumis, bet veltui. Laimei, pro šalį važiavęs naujas džipas ištraukė mūsų gan stipriai pakrautą mašiniuką. Atrodė, nuotykių pirmai dienai užteko, tačiau nakvynė nomadų palapinėje buvo dar rimtesnis išbandymas. Palapinė nešildoma, tad prie minusinės temperatūros naktį, nepadėjo nė miegmaišis, nė kelios antklodės. Kaip užmigau susirietus į kamuoliuką, taip ir atsibudau.
nuolat besišypsanti palapinės šeimininkė
Kita vertus, šita nakvynė buvo ir viena linksmiausių. Palapinės šeimininkė nuolat lakstė aplinkui – tai ruošė arbatą, gamino makaroninius kleckus tradicinei tibetietiškai tukhpai, plovė indus, apkamšydavo mums kojas ir nuolat šypsojosi. Prie mūsų kompanijos prisijungė didžiulį laimės užtaisą besivežiojantys prancūzas Jurijus, tad juokas iš mūsų palapinės skardėjo visame Sarchu palapinių miestelyje.
ką tik iškeptas vairuotojas Tenzin ir prancūzas Jurijus
Kas kad nebuvo jokių patogumų, žvaigždės buvo taip arti, kad atrodė jos nusileido iš dangaus pasižiūrėti į mus ir švietė ryškiau nei kada nors gyvenime. Patekėjus saulei, įšalas iš kojų ir rankų pamažu traukėsi. Jei naktį spaudė šaltukas, ryte sušilo iki kokių 20 laipsnių, tad buvo galima jau ir nusiprausti, nes vakare nesinorėjo šlapinti nė piršto.
rytas Sarchu palapinių miestelyje
Mūsų džipui irgi nebivo lengva, dyzelis užšalo, tad vėlgi teko kviestis į pagalbą pravažiuojančią mašiną. Jų nebuvo daug, tačiau už kelių valandų sugebėjome papulti į kamštį iš pažiūros visai tuščiame kelyje.
saulė užšalusio dyzelio neužkūrė, teko prašyti pagalbos
kamštis
Bandėme apvažiuoti stovinčias krovinines mašinas, tačiau vietomis norėjosi šokti iš mašinos ir eiti pėsčiomis, nes mašinos ratai riedėjo milimetrų atstumu nuo šalia esančio skardžio. Net ir vairuotojo kakta rasojo nuo prakaito, nes, kaip išsiaiškinom, ši kelionė yra pirmoji jo gyvenime ir dar be teisių, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu mes apvažiavome visas kliūtis ir judėjome toliau. Dar sužinojome, kad šiuo džipu mūsų vairuotojas Tenzin važiuoja pirmą kartą prieš kelias dienas nusipirkęs ją Delyje, tad net nenustebau, kai pasigirdo kažkoks pokštelėjimas netoli mašinos ratų. Įvertinęs situaciją jis pasakė, kad galim važiuoti toliau, bet tik labai lėtai, nors mes ir taip judėjome vėžlio greičiu. Laimei, kelias paskutiniuosius šimtą kilometrų buvo daug geresnis, tad mes laimingai pasiekėme kelionės tikslą – Lehą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą