Čiudakiška kelionė

Užsisėdėjom Vietnamo vėjo kurorte Mui Ne, kad net pamiršom mūsų pirminius planus nukeliauti iki Hanojaus. Na bet ačiū dievui, kažkokiu būdu susigūrinau (tikiuosi, kad nesusilaužiau) šonkaulius taip, kad negaliu pakaituoti, tad ramiai galiu palikti Mui Ne :)
Atvykom į Ho Chi Min'ą, vadonamą Saigonu, tačiau tik tam, kad nusigautumėme iki Kambodžos. Pasirinkome brangiausią ir ilgiausią variantą iki Siem Reapo - ne tiesioginiu autobusu, o autobusu iki Čiudako (Chau Duc), Vietnamo - Kambodžos pasienio, tada laivu iki Pnom penio, o iš ten autobusu iki Siem Reapo. Aišku, kol visa tai išsiaiškinome praėjo geras pusvalandis, nes į kiekvieną mūsų klausimą, pavyzdžiui, kur įsisėsime į laivą arba kur išlipsime iš jo, atsakymas buvo tas pats - čiudak. Čiudak tai čiudak ;)
Pažadėjo mus su motoroleriais nuvežti iki autobusų stoties, bet atvažiavo tik vienas motoroleris ant kurio turėjome tilpti dviese su savo kuprinėmis. Čia ir prasidėjo čiudakiška kelionė. Atrodė, jau buvome pripratę prie jų važiavimo būdo, tačiau kartais reikėdavo traukti kojas, kad prasilenktumėme su kitomis transporto priemonėmis, o dar dažniau tekdavo užsimerkti, kad nematytumėme to, kas vyksta aplink.
Atvažiavome. Ryškiai už autobuso bilietą permokėjome, nes servisas aukšto lygio. Nepaisant laukiančios minios su didžiuliais ryšuliais (artėjančių Naujųjų metų proga juda visi kas netingi) tik mums atidarė autobuso duris, pasodino, o vietinius suleido tik po 10 min. Kaip visą naktį prasikratę autobusu iš Mui Ne į Saigoną, nesigailime nė vieno greičiausiai permokėto cento, įsitaisome ir bandome snausti, tačiau ramybė tęsiasi neilgai. net ir visu garsu paleistas iPod'as neužgožia paleisto televizoriaus, greta esančių vaikų rėkimo ir nuolatinio pypsėjimo. Faktas, kad jeigu sugestų pypsėjimo prietaisas, vairuotojas šoktų iš autobuso, nes autobusas taptų nevaldomas. Kol kas pypsi, tad mauname nerealiu greičiu ir lenkiame beveik visus. Lenkdami ne tai kad išvažiuojame į priešingą juostą, o į jos kelkraštį, nes priešinga juosta važiuoja mikroautobusas, kuris lenkia jūrą motorolerių. Džiaugiamės, kad važiuojame didžiausia transporto priemone, tačiau panašu, kad vairuotojo profesija yra viena garbingiausių ir žūti darbe vairuotojams yra didžiulė garbė.

Jei ne vairavimas būtų visiškai ramu, nes vietiniai mūsų - vienintelių europiečių -prisibijo. Išlipus stotelėse pirštais užbado, tačiau prekeiviai, kaip skėriai supuolantys į vidų, į mus net nepasižiūri.



Užtat kai paklausiam vairuotojo, kur mums lipti, visi garsiai juokiasi, mums šypsosi ir kažką šneka. Mes irgi juokiamės, nepaisant to, kad į mus visi žiūri kaip į čiudakus.

Smagu Vietname. Net Mekongo upės šiukšlinos pakrantės ir vargingi jų nameliai atrodo mieli. Gal dėl to, kad šiukšlynus kompensuoja šalia pat esanti žaluma, žydinčios gėlės, krūmai, medžiai, svyrantys prinokę vaisiai. O gal tik dėl to, kad žiūrime į viską per autobuso langą... Kaip ten bebūtų čiudakiška kelione esame jau patenkinti ;)