Jei po pirmosios kelionės traukiniu, trukusios 12 val. ir dar 16 val. autobusu atrodė, kad su vietiniu tranportu stengsiuos neturėti jokių reikalų, po paskutiniųjų 20 val. traukinyje, mano nuomonė pasikeitė.
Kelionės pradžia, kaip visada, buvo nelengva. Nė vienas iš 10 sutiktų policijos pareigūnų, patruliuojančių traukinių stotyje nekalbėjo angliškai. Kol mes bandėm išsiaiškinti, kaip rasti savo vagoną, vienas “padėti” norintis keleivis bandė įtikinti mus sėsti į traukinį kartu su juo, prisiekinėdamas visa gausybe Induizmo dievų, kad važiuoja ten pat, kur ir mes – į Varanasį. Beveik juo patikėjom, nes ant to traukinio buvo parašytas ir mūsų kelionės tikslas ir net tas pats traukinio numeris, tačiau nebuvo mūsų vagono. Tuo tarpu per garsiakalbius pranešinėjo, kad mūsų traukinys atvažiuoja į kitą peroną. Mūsų pagalbininkas bandė įtikinti, kad greitai stovintis traukinys susijungs su atvažiuojančiu, bet didžiam jo pasipiktinimui, mes po gero pusvalandžio blaškymosi, nusprendėm grįžti į kitą peroną ir laukti atvažiuojančio traukinio. Traukiniai, kaip bandžiau išsiaiškinti, nesusijungė :)
Abu kartus važiavome miegamojoje klasėje. Aišku, įsitaisyti pusantro metro ilgio lovoje normaliam europiečiui nėra taip paprasta, o ypač jei bandai tai padaryti kartu su savo neišskiriamu draugu – kuprine. Na bet Indijoje nieko nėra neįmanomo, tad kol Rūta kantriai atsakinėjo į vieno iš pakeleivių klausimus, kiek kainuoja Lietuvoje užrašų knygutė, megztinis, Crocs‘ai ir visos kitos smulkmenos, kurias jis matė pas mus, man pavyko stebuklingu būdu susilanksčius į kamuoliuką, išmiegoti kokias geras 7 valandas su vos trimis atsibudimais.
Rūtai naktis nebuvo tokia puiki kaip man, tačiau tais momentais, kai bendrakeleiviai
fotografuoja tave savo telefonais, varsto smalsiais žvilgsniais, o kartais net užsilipa į viršų, kad galėtų geriau tave matyti, rami, bet bemiegė naktis atrodo kaip saldus sapnas. Žinoma, ir tie žvilgsniai nėra tokie jau baisūs. Jautiesi kaip bezdžionėlė zoologijos sode, kurią visi nori pakalbinti ir prisijaukinti. Kad ir kaip ten bebūtų, niekada neiškeisčiau traukinio ar vietinio autobuso į prabangų ir komfortišką turistinį autobusą. Kamščiai traukinių stotyse, bandymas susirasti reikiamą peroną, o po to savo vagoną, grūstynės įlipant į traukinį yra puikiausia galimybė pamatyti nenudailintą gyvenimą ir tikrąją neįtikėtiną Indiją. Moteriškės su mažučiais kūdikiais ant rankų, miegančios prie toletų, gali šokiruoti, tačiau dar labiau maloniai šokiruoja nerašyta taisyklė leisti vargšams važiuoti traukiniais nemokamai. Beveik kiekvienam išmaldos prašančiam bėdžiui vietiniai sukrapštė po keletą kapeikų, kai aš dažniausiai stengiausi likti nepastebėta ir neužkliudyta. Dar labiau maloniai nustebino traukinyje sutiktas inžinierius Sunil, kuris papasakojo, kad būtų labiausiai laimingas, jei bent vienas iš jo sūnų taptų gydytoju. Manote dėl gero uždarbio? Aš bent jau apie tai pagalvojau visų pirmiausia, tačiau jo atsakymas buvo visai kitoks. Gydytojas, pasak jo, galėtų padėti žmonėms, gydydamas vargšus nemokamai, kai tuo tarpu jis, inžinierius, negali pastatyti namo be pinigų, net jei pats galėtų dirbti be jokio užmokesčio. Paklaustas, ar dar yra gydytojų, gydančių nemokamai, jis santūriai nusišypsojo ir atsakė, kad penki geri žmonės gali nusverti net ir šimto žmonių blogus darbus.
Po tokių žodžių sunku pasakyti ką nors daugiau. Užsirašiau juos Sunil dovanotoje užrašų knygutėje ir pasižadėjau prisiminti jo šypseną bei tikėjimo pilnas alinančiose derybose su su rikšų vairuotojais. Kol kas sekasi visai neblogai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą