Kiniškas apsukrumas

Kai nereikia doublechekinti...

Keliaujant Kinijoje atsipalaiduoti nėra taip paprasta - visada reikia double chekinti ir triple chekinti kainas. Iš kitos pusės, kinų verslumas iš tiesų žavi. Jie net pakeičia miestų pavadinimus, kad pritrauktų daugiau turistų. Pavyzdžiui, nieko nesakantį Zhongdian pavadinimą prieš penkerius metus jie pakeitė į legendomis ir mistika apipintą Shangri-la pavadinimą ir turistus vilioja čia gyvenančiais tibetiečiais.

Beveik visų miestų senamiesčiai taip išblizginti ir nudailinti, kad jautiesi vaikščiodamas kaip Disneilande.



Apsuptas kalnų ir gėlių Dali senamiestis

Žinoma, gražu, bet jausmas kažkoks netikras. Tiek Dali, tiek Lijiang senamiesčiai beveik vienodi.



Netikras Lijiang senamiestis



Viena iš milijono akimirkų, kai kadre nėra Lijiang apnikusių turistų

Skiriasi tik turistų kiekis. Shangri-la senamiestis šiek tiek labiau tibetietiškas, tačiau tiesą sakant, jis visai ne senamiestis.



Jaukus Shangri-la senamiestis-naujamiestis

Kaip pasakojo vietiniai, “senamiestis” buvo pastatytas prieš kelerius metus. Seni namai masiškai nugriauti ir vietoj jų pastayti nauji, kurie nuomuojami atvykėliams iš miestų. Būtent šie, o ne vietiniai kontroliuoja didžiąją dalį verslo – parduotuves ar viešbučius. Kaip pasakojo mūsų viešbučio šeimininkai Kevinas ir Betė, vietiniai nenori dirbti juodo darbo. Net taksistais ar viešbučio darbuotojais dažniausiai dirba atvykėliai iš kitų miestų ir dažniausiai kinai. Tibetiečiai, ypač vyrai, pasak Kevino, taip pat mieliau leidžia laiką plepėdami su draugais arba žaisdami kortomis. Tiesa, kai kurie tibetiečiai yra perėmę kinų pardavimo įgūdžius, tad kartais užsidirba už fotografavimąsi su turistais.



Nori nufotografuot - mokėk

Vis dėlto, kinai verslumu o gal tiksliau naglumu lenkia tibetiečius. Kinai paprašo dolerio ir už angliškos frazės ištarimą, pvz "You are beautiful". Tris dienas toje pačioje parduotuvėlėje pirkome sausainius ir kaina mažėjo kiekvieną dieną nuo 30 juanių iki 24. Net supermarkete, kur atrodo pardavėjui į kišenę nė centas neįkrenta, sveriamų saldainių kilogramo kainą išmuša daugiau nei dvigubai didesnę. Na bet pikčiausia buvo, kai važiavome į Napa ežerą. Pakeliui sustabdė mūsų taxi ir liepė pirkti bilietus po 20 juanių. Kai pirkti atsisakėme, mūsų vairuotojas apsisuko ir pradėjo važiuoti atgal, nors ežeras jau buvo beveik ranka pasiekiamas. Sumokėti taksi nepasiekus kelionės tikslo nesinorėjo, tad nusiderėję iki 10 juanių važiavome pirmyn. Už kelių minučių beveik privažiavę ežerą vėl buvome sustabdyti kito bilietų pardavėjo. Šį kartą paprašė 30 juanių.



Agresyvusis bilietų pardavėjas

Savaime suprantama, kalbos, kad bilietus jau pirkome ir jų parodymas nepadėjo. Jei norime prieiti prie ežero – privalome pirkti naujus bilietus. Neleido praktiškai nė išlipti iš mašinos, tačiau mes, nusprendę, kad gamtovaizdis yra tas pats, o maudytis nesiruošiame, apsisukome atgal.



Nuostabios Shangri-la apylinkės

Kelionė tarp kalnų, apaugusių gėlėmis, kaimelių, laukų su besiganančiais jakais, arkliais ir laukinėmis kiaulėmis buvo graži, tačiau viską sugadino agresyvus puolimas ir bandymas nuplėšti iš tavęs pinigų. Kaip išsiaiškinome vėliau, kiti keliautojai privažiavo prie ežero nemokamai.



Pasibaidę jakai

Ir tai toli gražu ne vienintelė istorija. Dar Lijiang susimokėjome už miesto parką 80 juanių, tačiau kai iš parko išėjome, pamatėme, kad visi vietiniai patenka į parką per ne pagrindinį įėjimą nemokamai. Žinoma, kai klausi, kaip patekti į praką, visi kaip susitarę tave veda prie pagrindinio įėjimo, kur piniginę tenka palengvinti apie 40 Litų. Dar beveik tiek pat iš tavęs ištraukia vienuoliai už palaiminimą, nors drįsta paprašyti ir trigubai daugiau.



Lijiang miesto parkas už 40 Litų



Graži tradicija pakabinti raktus dėl laimės, meilės ir sveikatos. Žinoma, tai kainuoja

Žinoma, kaip visada yra ir kita pusė. Turtingi kinai mėgsta pasišvaistyti, tad dažniausiai baruose ir diskotekose europiečiams (ir merginoms, ir vaikinams) praktiškai nereikia už nieką mokėti. Vos tik įieini tave kviečia prie savo stalo siūlydami ko nors išgerti. Merginos net aktyvesnės. Žeria tau komplimentus, čiupinėja, fotografuojasi ir taip pat kas kelias minutes siūlo išgerti, nes dažniausiai angliškai nekalba ir nieko kito nemoka pasakyti. Jei prieš porą metų kinai po poros butelių alaus jau apgirsdavo, dabar vaizdelis visai kitoks. Stalai nukrauti alaus skardinėmis ar stipriausiais gėrimais ir, aišku, kauliukais. Populiariausias užsiėmimas bare – gerti metant kauliukus. Geria tas, kuris išmeta mažiausią skaičių, tačiau, kaip matėme, tie nelaimėliai visai dėl to nepergyvena. O ir ko pergyventi, jei ant stalo pilna alaus, o kišenėse šlama juaniai. Kinai turistai išleidžia daug daugiau nei europiečiai, bent jau taip atrodo iš jų pirkinių maišų. Krizės Kinijoje nėra!