Ant pasaulio stogo
Savaitę užsibuvusios Shangriloje prie pat Kinijos-Tibeto pasienio galų gale pakliuvom ir į patį Tibetą ir nors dabar jau bandome susidraugauti su Nepalu, išklosiu įspūdžius iš šios nepaprastos šalies, kurie sugulė ant popieriaus dar Tibete, bet vis laukė interneto ryšio bei laisvo prisijungimo prie blogo.
Nė dėl vienos šalies tiek nesikankinom, kiek dėl Tibeto. Nuo pat kelionės pradžios svajojau apie šį pasaulio kampelį, bet visą laiką ir dvejojau. Iš vienos pusės nesinorėjo važiuoti į okupuotą Tibetą, iš kitos pusės norėjosi pačiai pamatyti, kuo ši šalis nusipelno pasaulio stogo vardo. Važiuoti ragino ir Indijoje, Daramsaloje sutikti tibetiečiai, norintys, kad apie jų šalį žinotų kuo daugiau žmonių. Tik pasirodo ne taip lengva pakliūti ant to stogo.
maldų vėliavėlėmis pažymėtos perėjos
Žinojau, kad visi turistai privalo gauti Kinijos leidimus, tačiau negalvojau, kad viskas yra taip griežtai. Keliauti galima tik su gidu, apsistoti galima tik specialias licencijas turinčiuose viešbučiuose, draudžiama keliauti su vietiniu transportu, įeiti be gido į šventyklas ar nukrypti nuo leidime įrašyto maršruto. Mintys atsisveikinti su gidu numatytą dieną ir pasilikti ilgiau Tibete pasirodė neįmanomos, nes jis mus lydėjo tol, kol pasieniečiai neuždėjo štampo pase, kad iš Kinijos išvykom. Žinoma, norintiems patekti į Tibetą, patartina išsiimti visas Dalai Lamos nuotraukas ar knygas, nes Dalai Lama yra laikomas priešu, ir bet kokią “Free Tibet” atributiką. Įdomu, kaip pasieniečiai reaguotų ir į Tibeto Lonely Planet knygą, kurioje aprašyti visi kinų nusikaltimai. Ant sienos manęs klausė, ar neturiu kokios nors knygos, tačiau apsiribojo klausimu, kai ramia sąžine ištraukiau iš kuprinės paprastą romaną.
Bramaputra - viena didžiausių Tibeto upių
Nemažai galvą sukom ir dėl pinigų. Nepilnos 6 dienos Tibete kainavo 2300 litų ( kai tiek ar dar mažiau išleisdavome per mėnesį), neskaičiuojant nakvynių, maisto ir gan brangių bilietų į gražiausias Tibeto vietas. Reikėjo mokėti nuo 20 iki 40 litų ne tik už visas šventyklas, olas, stupas, bet net ir už pasižiūrėjimą į ežerą, kuris atsiveria nuo kelio.
Tokiais ir kitokiais būdais kinai iš turistų susižeria apie 300 mln USD kasmet ir daugiau, nes turistų skaičius auga beveik 40 proc. per metus. Tiesa daugiau nei 90 poc. visų turistų sudaro patys kinai.
Fototapetais nukabinėtos perėjos, už kuriuos reikia susimokėti :)
Vis dėlto, bandydami pasipelnyti iš Tibeto visais įmanomais būdais, kinai tuo pačiu kerta šaką ant kurios sėdi. Dėl hidroelektrinių ir įvairių mineralų, kuriais Tibetas turtingas, kasyklų statybų, griūva unikali Tibeto ekosistema, šventi ežerai vis labiau teršiami, o vanduo senka rekordiškais tempais.
Yamdrok ežeras
Už Yamdrok ežerą, tyvuliuojantį daugiau nei 4 km aukštyje, sutikčiau mokėti ir daug daugiau, jei bent vienas juanis būtų skiriamas šio ežero išsaugojimui. Kai užvažiavus ant perėjos viršūnės atsivėrė koralų žydrumo vanduo buvo sunku patikėti, kad tai yra ne koks fototapetas, o tikrų tikriausias ežeras. Tik bilietų pardavėjai, besibarškinantys į mašinos langą privertė patikėti, kad aš ne sapnuoju. Vis dėlto, jei Yamdrok ežero vanduo neįtikėtinai žydras, daugumos kitų ežerų vanduo neįtikėtinai žalias. Tai paaiškina kodėl Tibete žalia spalva simbolizuoja vandenį.
Žali ežerai
Geltona – saulę, raudona – ugnį, mėlyna – dangų, o balta – debesis. Tai penkios svarbiausios Tibeto spalvos ir penki svarbiausi kriterijai, apibūdinantys Tibetą, o tiksliau išskiriantys jį iš visų kitų pasaulio kraštų. Gal todėl, kad Tibetas tikrai yra ant pasaulio stogo viskas čia yra kitaip.
Pro uolų plyšį besiveržianti saulė
Saulė – kaitresnė, dangus – žydresnis, debesys - puresni ir švelnesni, vanduo – neįtikėtinos turkio spalvos ir niekada negęstanti ugnis, kuri degė, dega ir degs visada laisvose tibetiečių širdyse. Beveik 50 metų okupacija nepalaužė bent jau daugumos tibetiečių dvasios ir tikėjimo, kuris čia gyvas ir karštas kaip ugnis. Pasak gidu dirbančio Tashi, tibetiečiai, kitaip nei dauguma žmonių, meldžiasi ne už savo problemas, o už kiekvieną gyvą būtybę bei užuojautą ir jie tai daro ne tik šventyklose, bet ir važiuodami viešuoju transportu ar gerdami tradicinę sviesto arbatą.
močiutė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą